Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





„Anykščių šilelis“ šalyje, kur nėra žalčių

2012-11-17
„Anykščių šilelis“ šalyje, kur nėra žalčių

Apie Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ 17-ąjį vertimą kalbasi orientalistas ir vertėjas dr. Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas ir A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius Tautvydas Kontrimavičius.

Kokia Jūsų kaip korėjiečių kalbos žinovo ir vertėjo kvalifikacija, ar jaučiatės pasirengęs tokiam darbui – versti į šią kalbą XIX a. lietuvių literatūros šedevrą?

Pernai pavasarį (visiškai atsitiktinai tai buvo ir Lietuvai svarbi diena – vasario 16-oji) baigiau doktorantūros studijas Seulo Kyung Hee universiteto korėjiečių kalbos ir literatūros katedroje. Mano specialybė – korėjiečių kalbotyra. Su Korėjos literatūra, ypač su žodžio raiška ir menine kūryba korėjiečių kalba esu mažiau susijęs. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ man yra vienas iš pirmųjų bandymų versti lietuvių literatūrą į korėjiečių kalbą, todėl ir pats suprantu – jis kol kas dar labai grubus, tik pirminis variantas.

Kiek pačiam iki šiol buvo žinoma ir svarbi ši poema, ar buvo girdėtas faktas, kad ji – Lietuvos rekordų knygos objektas, įrašyta į ją kaip lietuvių literatūros kūrinys, kuris išverstas į daugiausia pasaulio kalbų? Juk korėjiečių kalba – jau 17-oji, kuria skamba prieš pusantro šimto metų parašytos eilutės...

Tikriausiai kaip ir daugeliui lietuvių pažintis su „Anykščių šileliu“ ir A. Baranausko kūryba prasidėjo dar mokykloje, pradinėse klasėse. Vėliau teko mokytis ištraukas atmintinai, analizuoti, rašyti rašinius, bet po mokyklos tas ryšys tuo ir baigėsi. Žinoma, ji visada liko vienas iš literatūros klasikos paminklų, ir iki šiol galėčiau padeklamuoti kelias eilutes!..

Kas paskatino imtis būtent A. Baranausko teksto – juk buvo kažkoks konkretus pretekstas išversti, ar ne?..

Šis vertimo bandymas buvo vienu metu ir atsitiktinumas, ir ne.

Pernai rudenį susitikome su vienuoliu Bo Haengu – aktoriumi Kęstučiu Marčiulynu, tuomet jis ir užsiminė apie Lietuvoje, Anykščiuose, rengiamą teatrų festivalį „Kliudžiau“. Būtent jam tada ir kilo mintis pristatyti vieną iš labiau žinomų Anykščių literatūros klasikos kūrinių pchansorio stiliumi. Man ši idėja irgi pasirodė visai įdomi.

Iš pradžioje svarstėme apie J. Biliūno „Brisiaus galą“, A. Baranausko „Anykščių šilelį“, ieškojome galbūt dar kokio nors kito kūrinio. Dabar galiu prisipažinti, kad man mielesnis atrodė „Brisiaus galas“ – ne dėl to, kad jo literatūrinė vertė būtų didesnė, bet tiesiog iš vertėjo pozicijos. Juk verčiant poezijos tekstą, reikia galvoti ir apie eilėdarą, ritmą, todėl poezijos tekstus versti visada sunkiau, nei prozos. Tokiuose tekstuose vis pasitaikys metaforų, kurios ne visada gali būti suprantamos kitos šalies skaitytojui.

Tačiau taip jau išėjo, kad teko apsistoti ties „Anykščių šileliu“ ir teatrų festivaliui ruošti jo vertimą.

Gal yra esminių skirtumų tarp lietuvių ir korėjiečių kalbų, kurie turėjo įtakos šiam vertimui?

Kaskart verčiant poezijos kūrinį į kitą kalbą, dėl kalbų skirtumų ne visada eilutė originale atitinka vertimo eilutę, bet dažniausiai vertėjas stengiasi tai išlaikyti. Korėjiečių kalboje, skirtingai nei lietuvių, nėra kirčio sąvokos, todėl ir Korėjos poezijoje nuo seno nebuvo rimavimo. Tad ir versdamas A. Baranausko poemą nesilaikiau rimavimo principų, stengiausi kiek įmanoma tiksliau perteikti turinį, įvairias metaforas. Kiek tiksliai tai pavyko – nežinau. Mano vertimą tikrino ir korėjietis, tad gramatiškai jis teisingas. Tačiau poezijos vertimas visuomet yra daugiau ar mažiau tik vertėjo interpretacija – kur kas labiau, nei proza.

Kaip gi pavyksta rasti kalboje, susiformavusioje taip toli nuo mūsų krašto, lietuviškųjų gamtos objektų atitikmenis? Mes, anykštėnai, jau seniai girdėjome, kad „Anykščių šilelio“ vertėjams sunkiausia būna su grybais... Kaip verčiate gyvūnų balsus ir kitus lietuvio ausiai unikalius žodžius?

Visų pirma turiu pakartoti – šis vertimas kol kas yra gana grubus, galima sakyti, jis tik pirmasis paviršutinis variantas, dar nėra skirtas skaitytojui, siekiančiam per literatūros kūrinį pažinti Lietuvą. Versdamas tekstą, tiesiog siekiau konkretaus tikslo – perpasakoti jo turinį, kad atlikėjas dainuodamas tradicinio pchansorio stiliumi, žinotų temą.

O kai prisimenu konkrečias šio vertimo subtilybes, galiu prisipažinti: buvo visko. Korėjos gamta mažai skiriasi nuo lietuviškos, tad daugeliui gamtos reiškinių, minimų poemoje, galima rasti tikslesnį ar bent panašų atitikmenį. Pavyzdžiui, A. Baranausko dažnai minimas ąžuolas korėjietiškai vadinama žodžiu, pasiskolintu iš anglų kalbos. Tačiau versdamas šį medžio pavadinimą aš verčiau naudoju korėjietišką žodį, kuris apibūdina kitą tos pačios genties medį, be to, pažodžiui to medžio pavadinimas lietuviams skambėtų labai simboliškai: „tikrasis medis“.

Su grybų pavadinimais – dar mažiau problemų, mat korėjiečiai irgi mėgsta grybus. Korėjoje auga daugybė jų rūšių, tad užtenka tik žinoti lotynišką grybo pavadinimą, pagal kurį internete nesunku rasti ir korėjietišką jo atitikmenį. Be to, kai verčiau nesilaikydamas eilėdaros principų, buvo visai nesvarbu, kad vienas pavadinimas kartais užima pusę eilutės.

Ir su gyvūnų balsais buvo panašiai. Korėjiečių kalboje yra daugybė garsažodžių, onomatopėjų, kurios labai plačiai naudojamos tiek šnekamojoje kalboje, tiek literatūroje. Tad dažnai būna tik viena problema – kurį iš šių garsų pasirinkti, bet dažniausiai rasti tiksliausią gana lengva.

Tačiau yra ir specifinių keblumų. Tarkime, jau chrestomatine metafora tapusią frazę „žiedų varške obelys pražysta“ kol kas išverčiau tiesiog pažodžiui (vėliau reikės kažkaip pertvarkyti), tačiau įtariu, kad korėjiečiai šios metaforos tikrai nesupras. Juk korėjiečiai visiškai neįsivaizduoja, kas yra varškė, tokio patiekalo nevalgo, tad ir žydėjimas kaip žiedų varškė jiems nieko nesako. Net įtariu, kad daugelis tikriausiai nė nesuprastų tokio korėjietiško žodžio „varškė“ reikšmės.

Panašiai man jau yra buvę ir su žaltiene bei žaltyčia. Verčiant „Eglę žalčių karalienę“, teko šiuo klausimu konsultuotis su korėjiečių kalbos dėstytoja. Kadangi žalčiai Korėjoje negyvena, žodynas pateikia tik tokį šio žodžio paaiškinimą: Europoje gyvenanti nenuodinga gyvatė. Literatūros tekstui tai tikriausiai netiktų, be to, net jei korėjiečių kalboje ir būtų žodis, reiškiantis žaltį, jo vediniai žaltienė arba žaltyčia korėjiečiui tikriausiai nieko nereikštų ir tikrai neatskleistų mūsų legendų esmės.

Todėl tiek pasakoje „Eglė žalčių karalienė“, tiek ir „Anykščių šilelyje“ palikau lietuvišką žodį – žaltys. Pasak mano dėstytojos, toks sprendimas yra vienas iš būdų populiarinti lietuvių kultūrą, o spausdintame tekste tiesiog reikėtų palikti išnašą.

Kaip ši poema nuskamba Korėjos tradicinės literatūros ir konkrečiai poezijos kontekste, ar ji gali būti suprantama su tais niuansais, kuriuos jaučia lietuviai, – kai aprašant gamtos objektą turimas omeny tautos likimas?.. Savaitraštis „Literatūra ir menas“ neseniai minėjo Pietų Korėjoje dabar kuriančius 30 tūkst. poetų ir įvardijo šalį kaip labiausiai pasaulyje „poetizuotą“, tad šioje valstybėje, matyt, poetinio teksto suvokimas yra itin išlavintas...

Kalbėdamasis su draugais, girdėjau, kad kuriančių ir registruotų poetų Pietų Korėjoje tikrai yra nemažai, tačiau dauguma jų kuria uždaram skaitytojų ratui. Taigi, tie trisdešimt tūkstančių rašo sau ir savo draugui, tarkime, kokiems šešiasdešimčiai tūkstančių korėjiečių, o likusi tautos dalis, kaip nebūtų gaila, mažai domisi ne tik poezija, bet ir grožine literatūra apskritai. Gal ir šiek tiek per griežtai pasakiau...

Manyčiau, kad korėjiečiams nebūtų sunku suvokti tikrąją A. Baranausko kūrinio prasmę. Visų pirma, korėjiečiai irgi yra patyrę okupaciją, ir to meto jų poetų eilėse irgi metaforomis kreipiamasi į tėvynę. Tiesa, ten dažniausiai tėvynė yra vaizduojama kaip mylimoji ar mylimasis, kuris išeina ir palieka, kurio nebegalima susigrąžinti, tačiau tai visada vyksta gamtos, augalų fone.

Vienas žinomiausių korėjiečių eilėraščių, Kim Sovolio „Azalijų žiedai“, pasakoja apie mylimąjį, kuris išėjo ir daugiau negrįš, o eilėraščio lyrinis herojus jį palydi be žodžių, šypsodamas, barstydamas azalijų žiedus po mylimojo kojomis. Pasak vienos iš versijų, tas mylimasis – tai okupuota Korėja, be to, azalija korėjiečiams reiškia tą patį, ką lietuviams – rūtos.

Kokia, Jūsų nuomone, šio A. Baranausko teksto korėjiečių kalba perspektyva? Ar jis gali būti publikuojamas ir skaitomas Korėjoje, ar gali būti ir kaip kitaip naudojamas, populiarinant abiejų tolimų šalių kultūrinius saitus? Gal turite šios srities idėjų, kurioms poema būtų kaip įrankis?..

Šį vertimą dariau vien tik teatrų festivaliui, todėl apie tolimesnę perspektyvą tiesiog negalvojau. Vienuolis Bo Haengas norėtų „Anykščių šilelį“ pchansorio stiliumi pristatyti ir Korėjoje, tad manyčiau, jog tai būtų puiki galimybė toliau plėtoti mūsų kultūrinius saitus.



 

Rašytojai

Antanas  Baranauskas
1835 - 1902
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą