Kodėl menininkas mūsų žiniasklaidoje taip dažnai vaizduojamas esąs gobši (ir klastinga) siurbėlė, o statistinis mokesčių mokėtojas – auka? Kam naudinga ir apskritai kokia prasmė įsivaizduoti jį kaip veltėdį, svetimų pinigų vartotoją, piktdžiugiškai nusispjovusį į rinkos dėsnius niekdarį, – menininką, kuris šiaip jau galą su galu paprastai suduria tik labai neprabangiai gyvendamas arba paremtas kokia stipendijėle, kuri, palyginti su atliktu darbu, atrodo gėdingai menka?
Daugybę kartų stengiausi sau atsakyti į šį klausimą, tačiau man nepavyko – galbūt todėl, kad pats esu menininkas, na, bent mane kai kas juo laiko. Taigi gal svetimi pinigai, kuriuos gudriai išviliojau iš valstybės, – sakykim, tie keli šimtai litų už darbą „Nemune“, – man yra susukę galvą, ir aš tegalvoju, koks esu laimingas, tiek daug turėdamas. Laimei, paskutiniu metu vis atsiranda asmenų, ypač dienraštyje „Lietuvos rytas“, kurie žino atsakymus daugmaž į visus iškilusius klausimus ir stengiasi su visais pasidalyti atsakymais. „Kitaip sakant, menininkas turi tapyti tokius paveikslus ir rašyti tokias knygas, kokių pageidauja pirkėjas, o tuo pačiu įtikinėti savo pirkėją, kad paveikslai ir knygos jam labai reikalingi. Aš asmeniškai nemanau, kad toks gyvenimo ir pragyvenimo būdas yra kuo nors smerktinas, bet dažnam kūrėjui jis atrodo nepriimtinas“, – minėtame dienraštyje stebisi Ignas Katinas (tikėtina, tai pseudonimas, nes google kaip vienintelį paieškos „ignas katinas“ rezultatą pateikia būtent šį straipsnį). Jame taip pat teigiama, kad „2010 m. Lietuvos biudžete „Poilsiui, kultūrai ir religijai“ skiriama 515 mln. litų. Tai pusantro karto daugiau negu aplinkosaugai ir maždaug 20 mln. daugiau, negu žemės ūkio programoms. Tokia suma prilygsta 10 300 vidutinių atlyginimų su visais mokesčiais. Taigi, valstybė pernai buvo pasirengusi visiškai išlaikyti 10 300 menininkų ir kultūros darbuotojų, net jei šie neturėtų nė cento kitų pajamų“.
Be abejo, būtų galima nuosekliai ir metodiškai paneigti daugybę tame straipsnyje minimų iš principo klaidingų teiginių, tačiau vargu ar verta – vadinamoji visuomenė, kurios vardu taip mėgsta šnekėti „katinai“, „normanai“ etc., neretai pati sugeba netiesiogiai įrodyti, kad kultūra jai reikalinga ir gal net būtina. Šiaip ar taip, mitas, jog žmonės visiškai nesidomi „aukštąja kultūra“, nusipelno būti griaunamas. Jei nebūtų kritinės meno vartotojų masės – t. y. masės, kuri tiki, kad menininko darbas yra prasmingas, neegzistuotų galerijos, nebūtų leidžiamos lietuvių autorių knygos, statomi spektakliai. Lankytojų kartais gana gausiai susirenka net į tokius meno renginius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo skirti vien tam tikros meno srities išmanytojams – argi drįstume galvoti, kad jie visi metę darbus subėga baisėtis tomis „menininkais“ vadinamomis menkystomis, kurie vagia iš jų duonos kąsnį? Nesakau, kad salės lūžta, o aikštės nepajėgia sutalpinti visų norinčiųjų dalyvauti kultūros renginiuose, tačiau lankytojų pakanka. Tas žodis („pakanka“) visos ekonominės šalies būklės fone skamba gana oriai. Vyksta koncertai, parodos, festivaliai, leidžiamos knygos, už kurias autoriams dargi atlyginama iš leidėjų kišenės. Viso to nebūtų, jei visuomenės kultūra iš principo nedomintų; taip pat to negalėtų būti, jei kultūra būtų kuriama tik pagal įsivaizduojamą pageidavimą, „atsižvelgiant į rinkos dėsnius“ – mūsų šalyje, atsižvelgus į rinkos dėsnius, galima išauginti nebent kultūra išvis nesusitepusį kretiną, nes „rinkos poreikius“ ir liaudies troškimus nuolat deklaruojanti bulvarinė žiniasklaida kaip didžiausią visų siekiamybę nurodo savo pačios nepraustaburniškumą.
Menas nėra, nebuvo ir nebus menininko kuriamas atsižvelgiant į ką nors kita negu save patį, savo paties patirtį – kaip tik dėl to jis gali būti įdomus kitiems; vienintelis būdas ką nors pasakyti apie viską, apie visus – tai kalbėti apie save, savo potyrius. Bet koks „rinkos tyrimas“, tarnystė hipotetiniam, žiniasklaidos proteguojamam „visuomenės skoniui“ veda į neskoningumą, kičą; šia prasme kaip tik uolusis rinkos tyrėjas, įžvalgusis menininkas-verslininkas yra tikroji siurbėlė, kuri išsilaiko sumaniai manipuliuodama visuomenės narių silpnybėmis. (Siūlydamas menininkams užsiimti verslu, straipsnio autorius savotiškai pripažįsta, kad visiška finansinė nepriklausomybė yra svarbesnė, negu potencialiai visuomenei daroma žala.)
Be abejo, autentišką meną kuriantiems menininkams irgi reikia valgyti. Tačiau ar tikrai jų dalinis išlaikymas tokia nepakeliama našta valstybei, ir ar tas „išlaikymas“ išvis egzistuoja? Be abejo, ta fantastinė 515 mln. suma šiame kontekste skamba įspūdingai, tačiau nesunku nutuokti, kiek lėšų kultūrai lieka iš tų 515 mln., atėmus poilsio, religijos ir Valdovų rūmų reikalus. Koks nors tiesioginis rėmimas „į rankas“ išvis neegzistuoja – sėkmės atveju šiek tiek lėšų pasiekia stipendijų pavidalu arba kaip parama menininkų rengiamiems projektams; tai rodo, kad pinigai yra kuo sąžiningiausiai uždirbami – stipendijos skiriamos konkrečiam meno kūriniui sukurti. Tuo metu remdama didesnius meno projektus (pvz., festivalius, muges) valstybė veikiau rodo, kad joje dar galutinai nemirė suvokimas, jog kultūra yra vienas svarbiausių jos ramsčių, pats pagrindas, vėliau duodantis šimteriopą grąžą – taip pat ir ekonominę.
Turbūt neblogas pavyzdys tai iliustruoti yra liepos 12-17 d. sostinėje, „Litexpo“, vyksianti tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’11“ – vienas iš sėkmingiausių didelės apimties projektų. Pasak žiniasklaidoje cituojamos Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentės Dianos Stomienės, Vilniaus miesto savivaldybė „ArtVilnius’11“ skyrė 240 tūkst. litų, dar 25 tūkst. gauti iš Kultūros rėmimo fondo. Žvelgiant objektyviai, tai yra gana kuklūs pinigai, turint galvoje, kad šių metų meno mugėje bus pristatyta plati ir reprezentatyvi šiuolaikinio meno galerijų panorama – nuo Alma Atos iki Niujorko. Mugėje dalyvaus 66 meno galerijos iš Lietuvos, JAV, Japonijos, Prancūzijos, Portugalijos bei kitų šalių. Antrą kartą per pastaruosius 20 metų vyksiantis didžiausias vizualiųjų menų renginys Baltijos šalyse tikisi sulaukti arti 30 tūkstančių lankytojų. (Pirmą kartą 2009-aisiais vykęs „ArtVilnius’11“ sulaukė per 20 tūkst. lankytojų, tačiau organizatoriai pastebi, kad jų galėjo būti daug daugiau – esą Vilniui būnant Europos kultūros sostine daugelis lankytojų mugę palaikė eiline paroda. Tąsyk šiame projekte dalyvavo 92 meno galerijos iš 28 pasaulio šalių, eksponuota daugiau kaip pusė tūkstančio menininkų kūrinių.)
Taigi investavusi vos 25 tūkst. litų valstybė gali tikėtis, kad renginys gerokai prisidės prie visuomenės švietimo, atliks meninio ugdymo funkciją, skatins atvykstamąjį turizmą, galerininkų tarpusavio kontaktus, reklamuos šalį, taip pat išspręs kai kurių pavienių menininkų finansines problemas (kam nors nupirkus jų darbus).
„Pirmą kartą mes labai rizikavome, buvome apsupti daugybės skeptikų, nes buvo teigiama, kad niekas į Vilnių nevažiuos, pasaulyje yra tiek daug dailes mugių, tikėtis kažką čia parduoti yra sunku, bet tikėjome, kad Vilnius turi ypatingo miesto aurą, kad jame galima įvykdyti viską“, – cituojama Raminta Jurėnaitė. Pasak jos, šios mugės reikia pirmiausia mums patiems, nes šiuolaikinis menas uždega ir duoda energijos bet kokiai veiklai.
Norėtųsi, kad jis pagaliau uždegtų ir tuos, kurie taip uoliai bando skaičiuoti svetimus pinigus.
