Apie lenkų poeto, prozininko, eseisto Adamo Zagajewskio atvykimą į Lietuvą kalbėta jau ne kartą, bet Vilnius vis „iškrisdavo“ iš jo planų. Ir galų gale, liepos 13 d., Lenkijos institute įvyko ilgai lauktas susitikimas – poetas užsuko į sostinę pakeliui į Nidą, į Thomo Manno festivalį. Tuo džiaugėsi ir instituto direktorė dr. Małgorzata Kasner, ir gausus geros literatūros mėgėjų būrys.
A. Zagajewskis (g. 1945 m. birželio 21 d. Lvove) – iškiliausias vadinamosios Naujosios bangos, t. y. 1968-ųjų kartos Krokuvos, poetų, 8-ojo dešimtmečio nepriklausomo literatūros judėjimo dalyvis, 19 poezijos rinkinių, 3 romanų, 7 eseistikos knygų autorius, pelnęs vos ne dvidešimt įvairiausių prestižinių premijų tiek Lenkijoje, tiek užsienyje, jo kūryba išversta į daugybę užsienio kalbų. Smagu, kad jo poezijos rinkinys greitai turėtų pasirodyti ir lietuviškai – „Krontos“ leidykla turi spaudai parengusi poeto Eugenijaus Ališankos vertimų knygą „Orfėjo kriauklė“.
Lenkijos institute iškilų svečią, poetą ADAMĄ ZAGAJEWSKĮ kalbino rašytoja BIRUTĖ JONUŠKAITĖ. Lenkų kalbos nesuprantantiems klausytojams pasisakymus sklandžiai vertė Odeta Venckavičienė.
Viename interviu sakote, kad „žmogų visada žavi vieta, kurioje jis išniro iš kosmoso“. Jūs „išnirote“ Lvove, bet ten gyvenote vos keletą mėnesių, nes tėvai repatrijavo į Sileziją, taigi vaikystę praleidote Glivicuose, o studijavote Krokuvoje. Čia po daugelio pertraukų ir dabar gyvenate. Išskyrus, žinoma, tuos 20 metų (1981–2002), kai gyvenote Paryžiuje ir pelnėte pasaulinę šlovę. Žinoma, nemažai keliavote ir po kitas šalis, ypač JAV, kur dažnai dėstėte. Ar šiandien turite namų pojūtį, ar Jums Krokuva tapo tikraisiais namais? Ar vis dar ieškote „miesto, kuriame norėtumėte gyventi“?
Taip, Krokuva tapo mano namais, nors esu gimęs Lvove. Bet šis miestas man yra labai svarbus metafiziškai, jis nuo pat vaikystės egzistavo mano artimųjų pasakojimuose, prisiminimuose, mūsų šeimoje buvo nuolatos gyvas. Kai 1969 metais nuvažiavau ten pirmą kartą, buvau labai nusivylęs – baisus, pilkas, sovietinis kareivinių miestas. Dar buvo gyva tolima mano mamos giminaitė. Nuvežiau dovanų lenkiškos degtinės, o jie iš karto ją atidarė, nors buvo popietė – tokiu laiku degtinė negeriama, bet stikliukas po stikliuko, ir mūsų širdys atsivėrė. Atsimenu, saulei leidžiantis pro langą pamačiau, kad visas miestas – tarsi neregėtai žalia giria... Esu tikras, kad tokio kaip aš, gimusio tokiame mieste kaip Lvovas, per daug nedomina, kas šiandien tame mieste yra, jį kur kas labiau žavi visa, kas slypi po užmaršties skraiste. Taip, negalima tvirtinti, kad menas privalo fiksuoti tik tai, kas išlikę atmintyje, vien tik praeitį, bet tai svarbi meno užduoties dalis. Pagalvokite, juk tokiems kataklizmų išvengusiems miestams kaip Paryžius užmarštis nebegresia, nes jie beveik nepakito: skvereliai, kavinukės tokios kaip prieš šimtą metų. O kur šiandien kaip Atlantida dingę miestai – Lvovas, Vilnius, Gdanskas, kuriuose gyveno lenkų, žydų ar vokiečių kartos? Toks nesantis lenkiškas Lvovas arba vokiškas Vroclavas – labai poetiška, nes nieko nėra poetiškiau už neegzistavimą. Mane tai veikia kaip valerijonas katiną, man patinka miglota nežinomybė. O kadangi turiu lakią vaizduotę, Lvove matau savo protėvių kartų kartas, jie visi ten manęs laukia, suka apytakos ratus su medžių, kurių vešli alėja veda į mano gimtąjį namą, syvais...
Vis dėlto dabar, kai Europa yra visų tėvynė be jokių sienų, kalbate apie benamį žmogų, „kuris nesugeba nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo mažoji tėvynė“.
Daug keliauju po Europą ir sutinku žmonių, nepaprastai prisirišusių prie savo gimtųjų vietų. Pamplonos, į kurios gatves kasmet išleidžiami buliai, gyventojai labai didžiuojasi savo miestu. Kai prancūzai persikelia iš provincijos gyventi į Paryžių, perka tik iš savo regiono atvežtus produktus. Kuo Europa labiau vienijama, tuo labiau jos gyventojams svarbios yra mažosios tėvynės. Manau, kad ir Lenkijoje šaknų klausimas tik stiprės. Man labai patinka Krokuva, bet juk nepriklausau jai iki kaulų smegenų. Daugiau eilėraščių esu parašęs apie Glivicus, kuriuose praleidau vaikystę...
Romane „Plonas brūkšnys“ yra toks sakinys: „J. K. priklausė ne tik rašantiems, bet ir gyvenantiems rašytojams, rašytojams, kuriais pasirūpino likimas“. Kuriems rašytojams priskiriate save?
J. K. buvo vedęs žydę, kurią fašistai nužudė, o jis, to neištvėręs, nusižudė pats... Ideologija mano likimo nesugriovė, nors priklausiau maištaujančiųjų Solidarumo laikų grupei. Pirmosios mano poezijos knygos „Komunikatas“ ir „Mėsos parduotuvės“ buvo mūsų kartos lūpomis išsakyta tiesa apie socialistinės Lenkijos visuomeninės gyvenimą, oficialaus melo apnuoginimas. Aš savaip reagavau į karo padėties įvedimą, bet nemačiau didesnės tos kovos prasmės ir nebuvau didis politinis veikėjas. Vien tai, kad 1981 metais išvykau į Prancūziją dėl savo mylimos moters, kuri ir šiandien yra su manimi, daug ką pasako apie mano vertybes. Marija yra ne tik mano Angelas sargas, bet ir daugelio mano eilėraščių vertimų į prancūzų kalbą autorė.
Gėrio ir blogio klausimas per amžius domina meno žmones. Gyvename masinės kultūros laikais, kai, nepaisant banalumo, dažnai brėžiama aiški liniją tarp gerųjų ir blogųjų. Rašote poeziją – kuriate aukštąjį meną, o čia dažnai ta ryški takoskyra išnyksta...
Modernusis menas yra rafinuotas ir todėl praradęs dalį savo publikos. Šiuolaikinės rimtosios muzikos koncertas privilioja vos kelias dešimtis klausytojų, autoriniai rašytojų vakarai – vos keletą žmonių. Negalima niekinti masinės kultūros. Morališkai komerciniai Holivudo filmai yra labai svarbūs, nes juose matome, kaip gėris nugali blogį. Jie šiek tiek primena Bibliją, turi moralinio sąmoningumo. Bent jau vesternuose, detektyviniuose filmuose juntame teisingumo triumfą. Išeiname iš kino teatrų patenkinti, kad blogis buvo nugalėtas arba bent jau aiškiai įvardytas. Tai didžiulė masinės kultūros didaktika, ji atlieka svarbesnį vaidmenį nei rafinuotas menas. Tai didelis mūsų laikų paradoksas. Nors, žinoma, ir aukštasis menas siekia to paties, bet daugiau užslėptu, eiliniam žmogui sunkiai prieinamu būdu. Mano nuomone, skirti gėrį nuo blogio – pagrindinis dalykas. Jeigu menas liaujasi tai daręs, tai reiškia, kad vyksta kas nors negera. Yra toks Simonos Weil posakis, kad blogis mene atrodo patrauklus, o gėris – banalus. Iš tikrųjų yra atvirkščiai – blogis yra banalus ir nuobodus, o gėris – nuostabus. Kai sutinki gerą, kuklų žmogų, ne „dėl akių“ darantį gerus darbus, išgyveni neapsakomą pakylėjimą. Tada pamiršti ir meną, ir kultūrą, ir daugybę visokių dalykų, kuriais kasdien gyveni.
Knygoje „Du miestai“ rašėte, kad šiuolaikinė poezija yra įžvalgi, bet šalta.
Nepamenu, kad taip būčiau teigęs, bet jeigu jūs sakote, vadinasi, skaitėte... Manau, kad šiuolaikinė poezija yra labai įvairi. Poezija apskritai yra didelių emocijų ir didelio šalčio mišinys. Jeigu poetas vadovautųsi tik emocijomis, būtų paprasčiausias grafomanas. Didelį išgyvenimą patyręs poetas privalo į tas emocijas žvelgti ir aprašyti iš šalies, iš šalčiausio savo sielos kampelio. Tiesa, kaip tik jūsų minėtame rinkinyje yra tokia mano esė apie keistą prancūzą, rašytoją Leautaud, kuris, mirštant bičiuliui, ėjo žiūrėti, kaip žmogus tampa lavonu – tokia kiekvieno rašymo metafora. Viena vertus, rašytojas yra apimtas gailesčio, kad mirė artimasis, kita vertus – jį užvaldo šaltas pasaulio pažinimo smalsumas. Emocijos užtemdo akis, o smalsumas jas atveria.
