Aš kadangi poeziją toleruoju tam tikrose, griežtai prižiūrimo rezervato ribose, tai teoriškai prozoje leidžiu ganytis tik tiems iš rezervato ištrūkusiems laimingiems vienetams. Nes jeigu imtų sprukti bandomis, gautųsi kažkas panašaus į makakas indijos miestuose. Gražu, bet tik neapsižiūrėk - iš rankos pusryčius ištrauks.
Visko būna. Savaime suprantama, turi būti balansas. Jei po metaforom bei palyginimais pagrindinė idėja išnyksta, kokia viso to prasmė? Tas pats, kas puošti sijoną, idant jis nebūtų nuobodus, ir prikrauti tiek kvarbatkėlių, jog nebesimatytų, ar čia iš tiesų sijonas, ar kažkas kita...
Pastebėjau ir aš. Manau tai kyla iš to, jog daugmaž viskas ir visai būdais jau yra pasakyta, todėl ieškant kaip išreikšti savo mintis dar nematytais neregėtais ir ne klišiniais būdais, kartais ir sukuriama ta klaidi metaforų painiava, kai tarp meninės raiškos pasimeta pagrindinės mintys. tai labiau simbolizmo, poetinių žanrų problema, nors o bet tačiau, gali rasti ir prozoje tokią velniavą, kad belenkas koją nusilaužtų :) ar kažkas panašaus :) manau rasyk erdvėje yra nesunku surasti pavyzdžių, kai už įmantrumą yra užmokama prasmės kaina.