Rašyk
Eilės (72131)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Prozos iššūkis! Patikrinkim, ar lengva kritiko duona Šįkart siūlyčiau išmėginti jėgas ne kūryboje, o kitų autorių tekstų vertinime bei komentavime. Žaidimo taisyklės tokios: > Rugsėjo 2d., šioje temoje paskelbsiu 2 anoniminių autorių tekstus. >...
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:23
Marquise
KRITIKAS 5

„Paslaptis“


Istorija nėra iš įdomiausių – veiksmas vystosi lėtai ir beveik nuo pat pradžių žinai, kuo viskas pasibaigs, bent jau iš pasakotojo pusės, Ingai ir jos vyrui apskritai niekaip nepasibaigė. Tokiai gana banaliai istorijai galėtų pagelbėti puikus pasakojimo tonas ir geras stilius, bet ir vėl prašauta pro šalį. Jau pati pradžia stringa:


„Kai man buvo penkiolika, vieną pavasarį” – manyčiau, kai pasakotojui buvo penkiolika, pavasarių tebuvo tik vienas, ar?


“Vyras dirbo su kažkokiu sunkiu ekskavatoriumi” – ir kažkokiu ir sunkiu, jei nežinot su kokiu, o pasakojimo eigoje tai, kad ekskavatorius yra sunkus neturi jokios reikšmės, kam apkrauti tekstą?


“Tiems tarybiniams laikams, jis, atrodo, labai gerai uždirbdavo.” – išeina, kad vyras dirbo ne sau, ne savo šeimai, o tarybiniams laikams. Ar tas ir norėta pasakyti?


“Pareidamas iš pamokų matydavau ją sūpuojančią vežimėlyje savo leliuką, kurį ji išsiveždavo migdyti į kiemą, kad vaikas gautų tyro oro ir saulės” – koks skirtumas, kam ji tą vaiką išveždavo? Visiškai būtų pakakę to, kad jie matydavosi, skaitytojas ne kvailas, pats suves galus, kad vaikams į gera šviežias oras.

Ir taip toliau ir panašiai – su stilium dar dirbti ir dirbti.


Grįžtant prie pačios istorijos. Kam tiek daug detalių apie vaiko maudynes? Įsivaizduok, kad vietoj aprašymo, kaip jis maudomas yra pasakojama, kad nuo įkaitusio vandens įkaisdavo ir maudančiųjų kūnai, o nuo Ingos pradėdavo sklisti malonus rožių aromatas, dar labiau kaitinantis pasakotojo kraują, kad tuo metu jis įsivaizduodavo… Na, manau, supratot. Bet užuot pažėrus įdomių ir intriguojančių detalių turim paprastą pasakojimą “kas vyko po ko ir kodėl”, sutikit, tai nėra pati įdomiausia struktūra.

Kai tekstas neįtraukia iki galo, nejučia pradedi svarstyti: o kur vyksta veiksmas, koks metų laikas, ar Jonulis neturi brolių ir seserų? Atsakymų į tuos klausimus tekste nėra. Viskas atsiranda tada, kai autoriui patogu – apie tėvus neužsimenama iki tos akimirkos, kai tenka juos paminėti neužeinant į kambarį, palėpė atsiranda irgi iš niekur – kodėl pasakotojas ten apskritai ėjo? Norėtųsi daugiau pagrįstumo (iš tikrųjų, jeigu tekstas būtų labai įdomus, tokie dalykai tikrai praslystų pro akis, bet kaip ir minėjau, kai nėra originalaus siužeto, žaisti tenka kitom kortom).


Ir pabaiga – kam reikalingas toks konstatavimas, ar skaitytojas pats nesupranta, kad tai buvo pirmas kartas? Ir paskutinis paslapties paminėjimas primena konkursą, kurio sąlyga būtų buvus „paslaptis“, tad autorius pabaigoj dar kartą „dėl visa ko“ primena, jog taip – tekstas apie paslaptį.

Summa summarum 2
Įvertinkite komentarą:
Geras (5) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:23
Marquise
KRITIKAS 4

„Vaivorykštinė“


Pradėsiu nuo to, jog skaityti tekstą nėra lengva - bent kiek atitraukus akis, suvoki, jog praleidai kažką kūrinio atžvilgiu reikšmingo, kiekvienoje eilutėje spalvos ir vardai, kartais tai sukelia jausmą, jog į vieną vietą sudėta per daug, kas paverčia skaitytoją natūraliai išsiblaškiusiu ir mažiau suintriguotu. 
Nors kalba valdoma neblogai (žodžių įvairovės ir sakinių dėliojimo prasme, išskyrus minėtąjį „visko vienoje vietoje“ efektą), o pagrindinė mintis - žmogaus ir vidinių jausmų sąveika - aiški, pateikimas nėra itin originalus ir, tenka pastebėti, ganėtinai nuobodus. Ypatingai nežavi tai, kaip autorius parašė pabaigą. Ji dvokia moralu, o mano vidinis skaitytojas tik gūžteli pečiais ir tarsteli: „ir?“

II.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:22
Marquise
KRITIKAS 4

„Paslaptis“


Kūrinį perskaičiau vienu ypu ir jis man išsyk kažką priminė, tik niekaip negalėjau suvokti, ką. Turbūt lietuviškus apsakymus, kuriuos taip noriai skaitydavau anksčiau; niekaip negaliu prisiminti autorių, tik personažus ir sukurtą atmosferą, kuria šitaip atsiduoda šis kūrinys. Tokie kūriniai turi implantuotą lietuvišką DNR: rubliai, sovietai, lietuviai, peršlapę tame iki pat apykaklių. Tai siurrealiai savita, net jei negyvenai tame amžiuje. Tokiu estetišku paveikslu mane pasitinka tekstas - jaukiu, lengvu, ne pernelyg sudėtingu žodžio valdymo prasme.

Kita vertus, Inga, pagrindinė personažė, pasirodė kiek perdėtai ekscentriška, kviesdama nepažįstamą paauglį padėti maudyti savo kūdikį. Siužeto reikšmė buvo aiški - reikalingas pakvietimas į namus, prologas tam, tačiau jis pasirodė kiek skubotas. Nuo šios vietos siužetas buvo malonus, nes jis visąlaik tąsė skaitytoja už ūsų tarsi vis mojuotų tolimesniais istorijos puslapiais - kas atsitiks tarp išstypusio, tyliai susižavėjusio paauglio ir miestietės, potyrių išsiilgusios moters. Malonu, nes nepavaizduota banalios dramos principu. Atvirkščiai, tai padaryta švariai, steriliai; tekstas šaltaspalvis ir vienok, net ramiai depresyvus - tokį įspūdį palieka gilus susižavėjimas moteriai, kuri buvo visko, kuo buvo Jonas, priešingybė, pradedant erudicija ir manieromis bei baigiant veik tobula išvaizda. 

Tačiau pabaiga, prisipažinsiu, kiek nuvilia. Po delikačios ironijos su erotinėmis fotografijomis ir teisingai parinktos krypties - galiausiai, kūdikis išauga, pagalbos jį maudant nebereikia, dabar pagalbos reikia jo motinai, smilkstančiai parankėje nuobodaus ir jos temperamento bei gyvenimo būdo neatitinkančio vyro - parenkami tokie grubūs, sunkūs sakiniai, kaip „va tokia buvo mano pirma meilė; mano pirmas kartas“. Jie nedera prie prieš tai vyravusios buitinės estetikos. Na, o paskutinis sakinys aiškus - juk Inga prisaikdino niekam nesakyti. 

Finale liekame su švelniu raudoniu ant skruosto nuo autoriaus antausio dėl paslapties. Ir nors netenkame kulminacijos, palaidojame ją dar šiek tiek laimingi, todėl IV.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:22
Marquise
RITIKAS 3

„Vaivorykštinė“


Abejoju ar šis kūrinys tinka būti priskiriamas prozai. Labiau priskirti būtų galima fantastikai. 
Šią pasaką įdomu skaityti, nes ji  trumpa, aiški, nesausa.


Kaip ir pasakoms būdinga, pabaigoje yra aiškiai matomas moralas, todėl rašinukas įgauna tam tikrą vertę, dėl kurios šios istorijos taip greitai neužmirš.


Kaip pasaka, šis kūrinukas nėra įspūdingas, nors ir tvarkingas, kiek stebinantis įvykių posūkiais.

Šaunus darbas, bet, deja, ne proza.


Vertinimas

1 – už tai, kad ne proza.

3 – vertinant kaip už pasaką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (4)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:21
Marquise
KRITIKAS 3

„Paslaptis“


Istorijos pradžia sausoka. Norėtųsi daugiau meninių priemonių ar bent cinkelio, kuris labiau priverstų skaitytoją likti prie teksto.


Juokingos gaidelės paskanino tekstą, tačiau galėjo šio prieskonio būti ir daugiau. Dabar atrodo, lyg bandyta juokauti, bet nepasisekta to iki galo padaryti.


Ryški išbaigtumo ir neišbaigtumo priešprieša. Apie vienus dalykus užsimenama vos vienu sakiniu (pvz.: Paaugliška baimė priešingai lyčiai; gilusis labas-labas ryšys), o kitus išplėtojama iki pat sausų smulkmenų (pvz.: Linuko maudymas).


Ar pagrindinio veikėjo tėvai nepasigesdavo sūnaus, nuolat nebūnančio namie? Juk sovietiniais laikais, ypač ne mieste (kiek supratau, veiksmas vyko kaime ar bent jau nedideliame miestelyje), kur ūkio darbų netrūko. Logiškai galvojant, vaikas turėjo padėti tėvams, o ne kiauras dienas lindėti pas kaimynę. O kur jo draugai? Reikėjo peržvelgti tekstą ir ištaisyti logines klaidas.


Kuriam penkiolikmečiam bastrūnui patiktų visą dieną išsidėti su mažu vaiku? Žinoma, yra išimčių, bet vis vien atrodo gan neįtikinamai, o dar ne realiau atrodo tai, kad jis nė akis kampučiu nežvilgtelėjo į besimaudančią kaimynę. Juk jis kaimo/miesteliuko vaikelys, ne jo pečiams tokio pobūdžio ištvermė.

Pagirtina, kad parodoma sovietinė tikrovė (geriantis tėvas, mušamos moterys) ir nėra idealizuojamas gyvenimas, nes jis ir nėra idealus. Visgi, nuobodumo neatsikratė (gal ir nebandyta jo nusipurtyti, norint sukurti įprasto gyvenimo paveikslą) dėl to kenčia teksto kokybė.


Pirmoji meilė, pirmasis kartas su vyresniu už save žmogumi nėra originali tema.


Tekstas toks, kokį galima pasirinkti paskaityti prie kavos puodelio – lengvas, paprastas skaitalas, kuris sykį suvartotas iškart užmirštamas.


Vertinimas - 2
Įvertinkite komentarą:
Geras (5) Blogas (4)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:21
Marquise
KRITIKAS 2

„Vaivorykštinė“


Įdomiai autorius įžvelgia palyginimus – vaivorykštės spalvų su žmogaus sielos jausmais. Kiekvienai spalvai jis priskiria jai atitinkantį jausmą ir pasakoja, kaip atsitiktinis pakeleivis, ieškodamas prieglobsčio, vėliau atsilygina savo gelbėtojai, pasisavindamas iš jos pačias gražiausias spalvas – gražiausius jausmus. Gal būt, pakeleivis buvo tuščios sielos žmogus, apie ką jo gelbėtoja negalėjo žinoti. Ji, turėdama kupiną sielą pačių gražiausių jausmų, buvo pasiruošusi jais pasidalinti su žmogumi, iš kurio tikėjosi meilės bei supratimo. Bet, deja, tai buvo ne tas žmogus.

Kūrinys sudomino, skaitėsi lengvai bei suprantamai. Galvoju, vertas 5 balų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (7)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:21
Marquise
KRITIKAS 2

„Paslaptis“


Apsakymas labai patiko. Paprastas, nuoširdus paauglystės dienų prisiminimas, parašytas gražia lietuviška kalba, dvelkiantis nuotykio ir jo baigties intriga.


Autorius skaitytoją nukelia į tarybinio kaimo ar gyvenvietės gyvenimą, kuomet visu intensyvumu buvo vykdomi melioravimo darbai.


Mažo miestelio gyventojams tuomet buvo didelis įvykis naujų kaimynų, ir dar iš miesto, įsikūrimas. Nenuostabu, kad paauglio berniuko gyvenime jo žavi kaimynė suvaidino įspūdingą neužmirštamą vaidmenį, kurio jis jokiu būdu negalėjo pamiršti, ir kuris vėliau virto gražiu literatūriniu kūriniu. Na, žinoma, tą įspūdį dar labiau sustiprino pirmoji meilė, o jos pamiršti neįmanoma visą likusį gyvenimą.

Dėl atviro ir nuoširdaus paslapties aprašymo kūrinys, galvoju, vertas 5 balų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (6)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:20
Marquise
KRITIKAS 1

„Vaivorykštinė“


Savo apimtimi kūrinukas – nedidukas, bet netuščiaviduris. Priskirčiau jį prie tokių kuriuos perskaityti vieną kart nepakanka. Sumaniai pasinaudota alegorijomis kurias ne iš karto ir perkandau.


Na, kad ir tą šešių  (+1) dienų gedulą. Autorius turi pasakotojo gyslelę ir literatūrinę įtaigą. Dauguma sakinių nušlifuoti, tačiau (gal tik mano skoniui) ne visi. Na kad ir čia: „...giedoti pradėjo. Raudonoji – apie meilę, oranžinė – apie pyktį, geltonoji – pavydą giedoti, žalioji – ramybę skleisti, žydroji – švelnumą šlovinti, mėlynoji – vienatvę garbinti, o violetinė – užvis graudžiausiai – apie gėlą giedoti.“ Siūlyčiau pagalvoti  ar tikrai čia reikalingi visi trys (giedoti). Kūrinys mistifikuotas ir tai nėra blogai, tačiau finalinėje dalyje, lyriniam herojui tampant Abejingumu gal buvo galima apsieiti be  tautosakoje plačiai nutrintų išnarų. Juo labiau, kai kūrinėlyje  jomis jau pasinaudota pinant jausmų vainiką. Nežiūrint šių pastabų siužetas ir jo vystymas patiko. Baigdamas norėčiau lyriniam herojui palinkėti ir patarti nesislapstyti, surasti vietos savyje net ir nalemtajai Gėlai, nes nebūna savaitės be sekmadienio, oktavos be (si), vaivorykštės be vienos iš spalvų. Nebus harmonijos be pilnatvės.


Sekunda, skambėdama viena, lygiai taip kaip čia ta Gėla, nemaloniai raižo

ausį, yra atgrasi, tačiau kaip ji papuošia sudėtingesnius akordus...

4  balai .
Įvertinkite komentarą:
Geras (6) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-07 10:20
Marquise
KRITIKAS 1

„Paslaptis“


Kai tau penkiolika, kai Vezuvijais kunkuliuoja harmonų audros, kai kelnėse vis dažniau atsiranda „palapinė“, panašios fantazijos  ir sapnai, apie kuriuos čia rašo Aurorius, aplanko tikriausiai kiekvieną paauglį. Visai tikroviška, kad drovus jaunuolis (šiuo atveju Jonukas savo pirmąjį kartą įsivaizduoja su vyresne, daugiau patyrimo turinčia moterimi. Malonu, kad imdamasis kurti šią erotinę noveliukę, Autorius išvengė vulgarumų. Sveikintina, kad iš viso ėmėsi negrinėti šią, svetainėse dar nenuvalkiotą temą.  Čia ir bagiasi mano pagiriamasis žodis, nes vertinti reikia ne temą, bet kūrinį, o čia prasideda bėdos. Didžiausia ir neatleistina bėda yra tai, kad visiškai nepaisoma logikos. Rašoma, kad tuo metu  kai naujieji kaimynai atsikraustė Jonuko kaimynystėn (kūrinyje minima, kad tai įvyko pavasary) Ingai buvo apie 27 metus, o Linukui keli mėnesiai. Toliau rašoma, kad Jonukas pareidamas iš pamokų (reiškia, kad jau buvo ruduo) matydavo savo kaimynę supant savo atžalą.  Išeitų, kad šiuo metu Jonukas jau nėra toks mažas, jam jau sukako arba tuoj sukaks vieneri metai. Tokio amžiaus vaikai dažniausiai jau savarankiškai vaikšto,  ne kurie  kalba, o ypač „talentingi“ ir nusikeikti sugeba. Žinant tai,  absurdiškai atrodo teiginys, kad maudant vaiką reikėtų prilaikyti galvytę. Na, nebent jis turėtų baisią negalią, tačiau tekste apie tai neužsimenama. Dabar vėl įterpsiu pagiriamąjį žodį. Tiesiog nuostabiai aprašytas maudymo ritualas. Matyt Autoriui savo praktikoje yra tekę tokioje procedūroje aktyviai dalyvauti. Bet bėda ta, kad kūrinėlio kontekste  (dėl mano anksčiau minėtos priežasties) tokios situacijos būti negalėjo. Toliau kūrinyje dar vienas neįtikėtinas ir nelogiškas šuolis laiku, nes herojus pasakoja, kad jiems susidraugavus jis mielai eidavo pririnkti Ingai žemuogių, priskinti rugegėlių. O šios gėrybės gamtoje būna tik vasarą. Rugegėlės net antroje jos pusėje. Pagal chronologiją išeitų, kad Jonukas tuo metu turėjo laukti jau antrojo gimtadienio. Linutės vyro įpynimas į siužetą,  mano nuomone kūriniui neduuoda neiko gero, nes aprašymas blankokas ir naivokas. Išmesčiau tą dalį iki pat „lobio“ radimo. Su tuo lobiu viskas  realistiška iki tada, kuomet Inga prašo jį atsinešti pas save. Neįtikėtina, kad tokios iškarpos reikalingos užsivesti jau patyrusiai moteriai. Nelabai tikėtina ir tai, kad išsilavinusi, juo labiau turėdama vaiką  moteris lyg kokia Raudonkepuraitė kas dieną nešiotų herojui pyragėlius.


Tai tiek kas liečia logiką. Dabar trumpai apie kitas bėdas. Jų yra formuluojant sakinius. Pvz: „ Tiems tarybiniams laikams, jis, atrodo gerai uždirbdavo.“ Argi uždirbame laikams kokie jie bebūtų?


Dar viena bėda – teksto apkrovimas įvardžiais. Pvz: „Ji paprašė, kad padėčiau maudyti jos vaikelį – palaikyčiau galvutę kol jį praus“ Trys įvardžiai. Dabar pabandykit perskaityti sakinį visus tris praleisdami. Ar Autoriui neatrodo, kad kūrinys nuo to nenukentėjo, o sakinys pasidarė net žaismingesnis?

Na, gal jau ir užteks, nes neturiu tikslo žlugdyti Autoriaus iniciatyvos kurti. O kurti Jūs tikrai galite, žinoma geriau apgalvoję siužetą.  Sėkmės. Gaila, bet šį kartą, atsižvelgdamas į tai  kad visiškai prasilenkta su logika galiu vertinti tik dviem su pliusu arba trimis su minusi. Pasirinkit J. Pasikartosiu. Tokios spragos chronologijoje būrtų visai pateisinamos sapne, tačiau čia pasirinkta kita forma.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-06 09:43
Marquise
Terminą atsiųsti komentarams pratęskime vieną parą - ryt ryte sukelsiu viską, kas bus atsiųsta. 

Tad jei norėjote, bet nespėjote, arba abejojote, arba per vėlai pamatėte - dar turite 24 val prisijungti prie šio žaidimo. Labai Jūsų laukiu.

Iki rytojaus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-02 20:40
Marquise
Nagi nagi :) Ko taip nedrąsiai?  

Ir dar atsakau į iškilusius klausimus:

> komentaro apimtis neribojama;

> reikia pakomentuoti ir įvertinti ABU tekstus;

> dalyvių komentarai bus paskelbti visi vienu metu, po to, kai baigsis komentavimui skirtas laikas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (5) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-02 00:11
Marquise
VAIVORYKŠTINĖ


Mano sodą po lietaus kartą aplankė vaivorykštė. Atsirėmusi vienu galu tarp medžių švytėjo, žaidė spalvomis, degino akis ryškia šviesa. Neištvėrusi nusisukau, ir be reikalo – pražiopsojau, kaip vaivorykštės gijos atsiskyrė ir gyvatėmis per sodą nušliaužė. Visą sodą išžvalgė, takus išvarstė, bet manęs nepastebėjo. Susispietė pievutėje, pašnarėjo, pasišnypštė tarpusavyje, ir ėmė vieną kitą tvarkyti, kasas šukuoti pinti. Nedrįsau nė pakrutėti stebėdama. Raudonoji šukavo oranžinę, ši – geltoną, geltona glostė žalią, žalioji – žydrą, žydroji – mėlyną, mėlynoji – violetinę, o violetinė, pati didžiausia – taisė plaukus raudonajai. Viena kita pasidžiaugusios – susispietė, ir vis ratu ratu – pasileido šokti. Atsargutėliai slinkau artyn – pastebėjo, užjuto. Vis prie manęs, ir ant manęs jau užsirangė, tik judėjo, tik krutėjo galvytes paslaugiai po delnais išlenkdamos – glostyk, mat. Neišlaikiau – paglosčiau. Atkuto, suvirpėjo spalvotosios, ir tyliai taip – ne tai šnarėti, ne tai giedoti pradėjo. Raudonoji – apie meilę, oranžinė – apie pyktį, geltonoji – pavydą giedoti, žalioji – ramybę skleisti, žydroji – švelnumą šlovinti, mėlynoji – vienatvę garbinti, o violetinė – užvis graudžiausiai – apie gėlą giedoti. Taip jas ir pavadinau, pagal jų giesmes, priėmiau kartu gyventi, dienų nerimą vaikyti. Sužavėjo vaivorykštinės mane. Susigyvenau, pripratau. Vis kartu miegoti verždavosi, ir vis prie mano širdies arčiau, pakaitomis, kad nė vienai skriaudos nebūtų. Tol kol vieną naktį atėjo audra.


Audros pakeleivis – radau jį tą rytą prie mano slenksčio išsekusį. Jis atkakliai beldėsi į duris, vis prieglobsčio prašėsi. Nenorėjau įsileisti, vijau šalin. Užgirdo tą ginčą spalvotosios, užsistojo, Švelnumas ir Ramybė pažadėjo juo pasirūpinti. Užvis karščiausiai įsileisti priklydėlį prašė Meilė. Nespėjau atsisakyti, kai Vienatvė pabraukšt atšovė skląstį, ir įsileido svečią. Atvykėlį sutikau nenorom, bet skyriau vietą. Tik nuo to ryto nebeliko tvarkos sode. Mano augintinės vis apie svečią glaustėsi, o mane vis rečiau lopšinėmis malonindavo. Ypač retai beužeidavo Meilė, Ramybė ir Švelnumas į mano guolį. Vis dažniau Pyktis, Pavydas ir Vienatvė su manim nakvodavo. Ir tik viena Gėla sąžiningai pakaitomis lankydavo mus abu. Naktis po nakties Pyktis ir Pavydas giedodavo man giesmes, ir Vienatvė jiems pritardavo. Sukilo mano širdis prieš tokią nelygybę. Pareikalavau, kad Meilė, Ramybė ir Švelnumas grįžtų pas mane. Jos tik sušnypštė nepatenkintos, ir nė per žvyną nepasitraukė nuo atėjūno.


Įsisiautėjau, ir, pasigriebusi dalgį nuo pastogės, kaip vėtra įlėkiau į namus. Pirmoji krito Ramybė, kliuvo ir Švelnumui, ir Meilei. Likusios bandė slėptis. Iš apmaudo už sukiršinimą pasivijau Pyktį ir Pavydą, ir prie pat slenksčio – Vienatvę. Užkapojau. Žvalgiausi po kambarį, virpėdama iš įsiūčio, bet Gėlos neradau. Svečią gelbėdama išvinguriavo pro duris laukan. Namai liko tušti.


Atsikvošėjau – raudodama, klupdama, alpėdama rinkau užkapotas spalvotąsias į glėbį, ašaromis laisčiau. Taip ir užmigau – prie savęs spausdama jas negyvas. Ryte atsibudusi sudrebėjau – spalvotos išnaros glėbyje tešnarėjo. Sūpavau, lingavau jas kaip savo kūdikius ant rankų, nešiojau, guodžiausi. Vis nenurimau, šešias dienas gedėjau savo įnamių. Nė pati nepajutau, kaip besiguosdama supyniau išnarų vainiką. Antsegiau ant galvos, pasižiūrėjau į veidrodėlį – nešiosiu, kad neužmirščiau, ką pridariau.


Tą patį, septintąjį rytą grįžo paskutinioji, violetinė Gėla. Piktai šnypštė už durų, daužėsi. Nusviro man rankos, pamečiau pasiruoštą dalgį, apėmė mane baimė. Puoliau prie langelio – gelbėtis nuo teisėto keršto. Spraudžiausi, dužo stiklai, šukės įsikirto į kūną. Nesustojau, vis lindau, o durys už manęs dundėjo nuo smūgių ir skeldėjo į šipulius. Nebejaučiau, nei kada drykstelėjo mano oda, ir pasiliko išnara kambaryje. Skubėdama šiaip taip apsitaisiau turėtas gyvačių išnaras ir nušliaužiau tolyn.
Nuo tos dienos taip ir blaškausi po pasaulį, vis nuo Gėlos bėgu. Pavargau, vis dažniau noriu sustoti.Ir naują vardą prisiėmiau – Abejingumas. Galgi nebepažins Gėla manęs, nebeatseks pagal kvapą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-02 00:08
Marquise
PASLAPTIS

 

Kai man buvo penkiolika, vieną pavasarį į mūsų kaimynystę atsikėlė nauja šeima. Jie išsinuomavo pusę namo kitoje gatvės pusėje. Vyras dirbo su kažkokiu sunkiu ekskavatoriumi melioracijoje, ir jį retai matydavai – atsikeldavo anksti ir grįždavo vėlai. Tiems tarybiniams laikams, jis, atrodo, labai gerai uždirbdavo. Kaip sužinojau vėliau, jie kasmet keldavosi į kitą vietą – ten, kur vykdavo tie melioracijos darbai.


Jo žmona, vardu Inga, buvo stomatologė, bet nedirbo, nes augino kelių mėnesių amžiaus berniuką Linuką. Jai, turbūt, buvo kokie 27 metai, bet gerai nežinau, nes tada man sunkiai sekdavosi spręsti apie žmonių amžių.


Pareidamas iš pamokų matydavau ją sūpuojančią vežimėlyje savo leliuką, kurį ji išsiveždavo migdyti į kiemą, kad vaikas gautų tyro oro ir saulės. Ji buvo labai graži moteris: tamsiaplaukė, truputėlį strazdanota, malonaus taisyklingo veido ir moteriškos figūros. Aš buvau labai drovus paauglys, todėl jokiu būdu nebūčiau jos užšnekinęs. Tada paniškai bijojau gražių moterų. Ir dabar prisibijau.


Bet ji pati kelis kartus pasisveikino, man pareinant, ir tarp mudviejų užsimezgė labai gilus labas – labas ryšys (t.y., ji pasakydavo labas, aš burbtelėdavau labas, ir kuo greičiausiai smukdavau į savo namų kiemą, išvargintas ir sujaudintas šitos gilios komunikacijos).


Vieną dieną ji užkalbino mane, ar negalėčiau jai truputėlį padėti. Man po kojomis prasivėrė žemė ir iš jos sužėravo raudona pragaro ugnis, bet vis tik užteko jėgų pasakyti: "Padėsiu. Ko reikia?"


Ji paprašė, kad padėčiau maudyti jos vaikelį – palaikyčiau galvutę, kol jį praus.


Tai buvo tikrai labai komplikuota užduotis tokiam subrendusiam penkiolikos metų didvyriui, kaip aš, na, bet pamokytas ir prižiūrimas, susitvarkiau visai neblogai. Jinai mane pavaišino sausainiais ir paklausė, ar negalėčiau ir rytoj po pamokų užeiti. Aš apsimestinai nenoriai (bet viduje šaukdamas – taip taip taip) sutikau, ir taip užsimezgė mudviejų draugystė.


Inga aiškiai priklausė kitam socialiniam sluoksniui, nei aš, ir ji man atstovavo visus geriausius ir geidžiamiausius pasaulio dalykus. Išsilavinusi, manieringa, maloni, komunikabili. Rengėsi puošniais, "miestietiškais" rūbais, mokėjo iškepti nepaprastai skanių plikytų pyragaičių su kremu ir graikiškų riešutų tortą; kalbėjo labai sklandžiai ir taisyklingai, vartodama tokius žodžius kaip "emancipacija", "šafranas", "reliatyvu" ir "savimonė", kuriuos aš buvau skaitęs tik knygose.


Vaikelį ji maudydavo kasdien, ir iš to buvo padariusi ištisą ritualą. Pašildydavo kambarį, pašildydavo du kibirus vandens (tame name nebuvo vandentekio – reikėdavo atnešti iš šulinio), paklodavo ant stalo minkštą antklodę, išrengdavo Linuką ir padarydavo jam masažiuką, iš pradžių pilvą, po to – nugarą, tada sumaišydavo cinkuotoje skardinėje vonelėje šiltą ir šaltą vandenį, pasiraitojusi baltą bliuzelę, alkūne patikrindavo, ar tinkamai šiltas vanduo, ir tada po truputį vaiką pripratindavo prie maudymosi. Kaip dabar matau prieš akis tą baltą alkūnę.


Vaikas taškėsi kojomis ir krykštavo. Mano paskirtis buvo pakišus už nugaros ir suėmus ties pažastim kitą ranką palaikyti Linuką, kol jam muiluodavo galvą ir kojas. Po to jis buvo šluostomas rankšluosčiais, tepamas kremais, vystomas vystyklais, maitinamas krūtimis ir migdomas lopšinėmis. Maitinimo dalyje, aišku, man netekdavo dalyvauti, bet gerai žinojau, kad ji yra, nes Inga kalbėjo su manim atvirai, kaip su suaugusiu.


Iš pradžių tai buvo neįtikėtinai gąsdinanti ir jaudinanti gyvenimo patirtis, bet palaipsniui tas vaiko maudymas peraugo į kasdieninį įprotį. Aš užsilikdavau ilgiau ir, vaikui užmigus, mes gerdavom arbatą ir aš jos klausinėdavau iš visur apie viską – apie studijas Kaune, apie pramoginius šokius, apie šaltanosių virtinukų darymą, apie architektūros stilius ir apie perskaitytas knygas. Taip pat apie žmonių santykius. Kiek vėliau, įsidrąsinęs, apie meilę. Apie seksą? Apsaugok viešpatie, tikrai ne! Tada apie tai nebuvo kalbama.


Aš buvau tarsi kempinė, kuri godžiai sugėrė jos pasaulėžiūrą, erudiciją ir manieras. Ir ji noriai su manim bendraudavo. Jai buvo nuobodu tame pasaulio užkampyje, ir aš buvau šiokia tokia pramoga.


Užsimerkęs net ir dabar galiu prisiminti, kaip ji kvepėjo, kaip skambėjo jos minkštas balsas. Kai maudant vaiką ji mane netyčia paliesdavo ranka ar šlaunim, atrodo, energijos pliūpsnis nueidavo visu kūnu. Jos marškinėliai, su mažom baltom sagutėm; sijonai ar sijonai-kelnės, kurie tada buvo madingi, šilkinis šalikėlis, kuriuo ji apsivyniodavo kaklą – visa man atrodė kaip aukščiausias moteriškumo įsikūnijimas, pakeltas kvadratu.


Iš pradžių ji manęs prašydavo padėti. Vėliau jau nebe prašydavo, o beveik paliepdavo. Aš norėdavau jai būti geras, tad darydavau, ką palieptas – prinešdavau vandens, iškabinėdavau lauke džiovinti vystyklus, nušienaudavau pievelę ir numindavau dviračiu iki parduotuvės, parvežti miltų ar sviesto. O ir pats sugalvodavau kuo ją pamaloninti – pvz. nuvažiuodavau pririnkti žemuogių ar priskinti rugiagėlių. Pasidariau jai beveik kaip saviškis ir ji manimi naudojosi. Tiesą pasakius, man labai patiko, kad ji manimi naudojasi.


Jos vyras kelis kartus man davė po tris rublius, kaip atsidėkojimą, kad padedu. Bet gal tai buvo labiau noras pasirodyti, kiek daug jis uždirba. Savaitgaliais aš pas juos vengdavau rodytis. Jis dažniausiai būdavo girtas ir man būdavo gėda, kad Inga to gėdijasi.


Inga dažnai kalbėdavo telefonu – gal su giminėm, gal su draugais. Matyt, jai labai trūko bendravimo.


Vieną dieną, vasaros pabaigoje, ji manęs paklausė – "Jonuli, ar mokėsi išlaikyti paslaptį?". Kaip galima manęs klausti tokio klausimo? Inkvizicijos kankinamas neišduočiau jos paslapčių!


Ji paprašė, kad po keleto dienų pažiūrėčiau Linuką, nuo ryto iki vakaro. Ir kad apie tai niekam nepasakočiau.


Tą rytą, kai aš atėjau pas ją, ji buvo jau apsirengus ir pasiruošus išeiti. Akivaizdu, kad ji nekantravo. Buvo gražiai, nekasdieniškai apsirengus, pasikvėpinus, pasidažius, įsisegus auskarus. Parodė man, kur paliktas maistelis Linukui, dar kartą susakė visas instrukcijas, kada ir kaip maitinti ir migdyti. Ir tada – sėdo į mašiną ir išvažiavo.


Diena praėjo visai nesunkiai. Vaikas ir valgė ir miegojo ir darė tai, ką jis geriausiai mokėjo daryti. Aš jaučiausi pakiliai, tarsi vykdyčiau svarbią slaptą misiją.


Inga parvažiavo į pavakarę, vėliau, nei buvo žadėjusi. Ji atrodė labai laiminga, tiesiog skrajojo. Paglamonėjo Linuką, man lauktuvių atidavė plytelę šokolado. Paliepė man, kad parneščiau ir pašildyčiau vandens. Paprašė, kad dar neišeičiau, kad dar kiek prižiūrėčiau Linuką. O pati užsidarė kambaryje, kuriame jie buvo pasidarę laikiną vonią, ir girdėjau ją prausiantis. Pravėrusi duris liepė man nusisukti, ir man už nugaros šlapiom kojom nuėjo į kitą kambarį persirengti. Žinojau, kad jeigu pasižiūrėsiu į veidrodį prie spintelės, pamatysiu ją pusnuogę. Žinojau, bet užsimerkiau ir prisiverčiau nepažiūrėti.


Tada sugrįžo, paėmė iš mano rankų Linuką. O man pataršė plaukus, ir pasakė – "Atsimink – paslaptis".


Po dviejų dienų jos vyras (jo vardo, nors užmušk, niekaip negaliu prisiminti), pasikvietė mane ir pradėjo klausinėti, ar ko nors nežinau. Kadangi aš su juo ar taip ar taip nesišnekėdavau, tai man nebuvo sunku nieko jam nepasakyti. Tada buvau nekalbėjimo čempionas. Jis man įkišo dešimt rublių su Lenino galva ir stengėsi būti draugas.


Po to Inga su kiekviena diena darėsi liūdnesnė. Jos vyras nebepalikdavo žiguliuko namuose. Būdavo girtas kiekvieną dieną. Rėkaudavo vakarais. Nors niekada nemačiau, bet žinau, kad ją mušdavo.


Linukas jau pats sėdėdavo vonelėje, tai nebereikėjo pagalbos jo maudymui. Ir arbatėlėms mane kviesdavo retai. Ir kažkaip nejaukios pasidarė tos arbatėlės. Inga stengdavosi atrodyti linksma ir laiminga, kaip anksčiau, bet aš suprasdavau, kad taip nėra. Ir ji suprasdavo, kad aš suprantu.


Rudenį vieną dieną Inga vėl paprašė, kad pabūčiau su Linuku, slaptai. Sutikau labai noriai, nes buvau pasiilgęs draugavimo su ja. Ji pasipuošė ir išėjo.


Sugrįžo už kokios valandos, juoda kaip žemė. Jos apatinė lūpa virpėjo. Uždarė duris, numetė rankinuką į kampą, ir kad pradės ant manęs rėkti:


– Ko čia lendi! Savo namų neturi! Kaip tu Linuką laikai! Eik, durneli, knygų skaityti! Nesivalkiok čia po svetimus namus!


Parėjau namo, užsidariau savo kambarėlyje antram aukšte ir prasėdėjau iki vakaro. Dabar atrodo juokinga, bet tada labai rimtai kūriau visokius planus, kaip aš juos abudu, Ingą su jos vyru, nunuodysiu žiurkių nuodais arba naktį benzinu padegsiu jų namą.


Po to stengiausi jų nematyti. Eidamas iš mokyklos ratu apeidavau iš kitos pusės, kad tik nesutikčiau. Vieną dieną Ingos vyras (girtas) užėjo pas mano tėvą pasiskolinti pusbutelio ir girdėjau kaip jis keikėsi ir aiškino, kad reikia „bliad“ debilu būti, kad džiovint smegenis aukštojoj, jeigu po to gauni 110 rublių, o jis su ekskavatorium vasarą užkala po keturis šimtus.


Tą vasarą savo namo palėpėje aptikau lobį. Tai buvo lenkiškų „Panorama“ ir vokiškų „Eulen Spiegel“ žurnalų rinkiniai. Nei lenkiškai nei vokiškai nemokėjau nė bum bum, bet paskutiniuose tų žurnalų puslapiuose dažnai pasitaikydavo juodai-baltų erotinių fotografijų. Tais tarybiniais laikais tai buvo žiauriai nematytas daiktas. Patyliukais išsikirpau jas visas, susiklijavau ant popieriaus ir pasidariau erotinių fotografijų albumą.


Tėvai paprastai į mano kambarį neidavo ir po mano popierius nesirausė, tai aš to albumo labai ir neslėpiau. Vieną kartą palikau tiesiog ant stalo, tarp knygų.


Pareinu po pamokų ir atrandu ant savo rašomojo stalo lėkštę su eklerais, įdarytais kondensuoto pieno kremu. Ir raštelis padėtas: „Jonuli, arbatos nebeužeini, eklerų niekas nesuvalgo. Linukas tavęs pasiilgo. Įdomios fotografijos“.


Išraudau kaip senjoras pomidoras. Pasiėmiau tuos plikytus pyragaičius ir nuėjau pas ją į svečius.


Visą tą popietę nei aš, nei ji, apie tą albumą neužsiminėm nė puse žodžio. Ir viskas buvo kaip ankstesniais gerais laikais. Ji pasakojo savo kasdienines naujienas, šnekėjo nesustodama, juokėsi.


O kai susiruošiau išeiti, ji būtinai paliepė ateiti kitą dieną. Ne pakvietė, ne paprašė, o paliepė. Ir dar paliepė atsinešti tą savadarbį albumą su erotinėm fotografijom.


Atspėkit, ar nuėjau, ar nenuėjau? Aišku, kad nenuėjau. Neturėjau kur akių dėti. Ta diena man buvo pragaro ugnis, o naktis – košmarų karalystė.


Kitą dieną po pamokų ant savo stalo radau dar vieną lėkštę sausainių. Be jokio raštelio.


Pasišildžiau vandens, nusiprausiau, išsilyginau marškinius ir kelnes, tris kartus susišukavau plaukus, pasiėmiau tuos sausainius ir tą suklijuotą albumą, ir nuėjau pas ją į svečius.


Sausainiai buvo skanūs. Linukas užmigo pietų miego. Albumą peržiūrėjome kartu. Inga nuėjo maudytis ir liepė man, kad nuplaučiau kempine jai nugarą. Jos krūtys buvo nedidelės. Speniukai buvo tamsūs. Vanduo nebuvo labai šiltas, bet tai – nesvarbu.


Va tokia buvo mano pirma meilė. Va toks buvo mano pirmas kartas. Bet apie tai prižadėjau niekam nepasakoti. Nes tai – paslaptis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-02 00:07
Marquise
Netrukus patalpinsiu du tekstus, kuriuos pakomentuoti ir įvertinti turės žaidimo dalyviai.

Visi, kurie nuspręs dalyvauti, iki rugsėjo 5 d. 23:59 val., turi man atsiųsti el. laišką, su abiejų tekstų vertinimu. Prašau tiksliai nurodyti, kuris komentaras, kuriam kūriniui priklauso. Kad nebūtų nesusipratimų, prašau laikytis paprastos tvarkos: rašykite kūrinio pavadinimą, komentarą ir vertinimą (5 balų sistemoje).

Po tekstų publikavimo ši tema bus užrakinta, kad žaidimų dalyvių vertinimo neįtakotų kitų vartotojų pasisakymai bei pastebėjimai.

Taip pat prašau pagalbėti išlaikant savo anonimiškumą iki pat žaidimo pabaigos, t.y. pradėjus vertinti komentarus jokiomis formomis neužsiminti, kuris komentaras yra Jūsiškis.

Rugsėjo 6 d. bus patalpinti visi žaidėjų komentarai, po ko galėsime įvertinti, kam geriausiai pavyko.


Linkiu visiems sėkmės ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-01 11:51
Aurimaz
Turiu. Paprašykite Omnios suprogramuoti tam reikalui kokį nors priedą per jo "luomas.lt".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-01 10:46
Marquise
Jei kas turi minčių, kaip tai padaryti, tikrai būtų galima pamėginti
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-01 03:40
Gija_
Komentuoti komentarus. Ha ha. Būtų kūl.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-01 02:30
Laukinė Obelis
Būtų labai šaunu, jei galėtume matyti, kas už ką balsavo, bet tokių techninių galimybių turbūt nėra. O dar įdomiau būtų, jei galėtume komentuoti komentarus. Bet čia jau būtų grandiozinis projetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-31 23:29
Marquise
Turi minčių, kaip tai sukontroliuoti, Aurimai?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-31 23:22
Aurimaz
Paprasčiausiai padarykite viską sąžiningai. Nesąžininga pirmoji vieta visiškai neįdomi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2 3 4 5
[iš viso: 87]


 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą