Francūzų. Primena tokį tolimą švebeldžiavimą, neaiškų murmėjimą, tačiau stipriais garsais atsimuša į sienas. Tep, francūzų kalba - tai duslus ir melancholiškas balsas iš katakombos. O kuo neaiškesnė kalba, tuo gražiau.
Ta kalba kuri ne žodynėliuose, bet širdyje. TIk tada prabunda tikrosios poezijos versmės. Ir jau visai nesvarbu rusiškos jos pransuziškos ar lietuviškos.
Ir kaip jūs suprantate kalbos poetiškumą? Fonetinį skambesį? Tuomet man asmeniškai čia konkurentų neturi melodingoji italų kalba (ir jos pirmtakė lotynų), iš dalies taip pat ir prancūzų. Jei turite galvoje kalbos turtingumą, išraiškingumą, tuomet visa ši diskusija yra šnipštas, nes visos kalbos vienodai turtingos ir žodingos, tiesiog tos, kurias supranti, atrodo "poetiškesnės" už tas, kurios tavo klausai visai svetimos. Šiaip ar taip, nematau nei vienos objektyvios priežasties rusų ar lenkų kalbą laikyti "poetiškesne" už čekų ar, tarkim, švedų.