Perskaičiau ir kažkaip prisiminiau vieną fantasto-klasiko (gal Klarkas? Gal Azimovas? Kažkas...) apsakymą, kuriame spec. tarnybos bando sunaikinti laiko mašiną ir jos brėžinius, nes viena milijoninė sekundės dalis - jau praeitis ir galėjimas "matyti" bet kurią praeities vietą faktiškai reiškia totalinį sekimą ir visuomenės žlugimą. :)
Aš čia link to, kad nėra nei ribos tarp dabarties ir praeities, nei "geresnio" ar "blogesnio" laiko tekste. Tai tik autoriaus savęs pozicionavimas veikėjų atžvilgiu. Čia kaip poetai svarstytų geriau sonetas ar trioletas :). Pvz. "Antanas prisimins, kaip Onutė pasakė: - Eini tu ar neini, galų gale?" 3 in 1 ;)
Taip, dėl knygos esamuoju visiškai sutinku, skamba agresyvokai, tačiau nedidelis apsakymas kokių dešimties puslapių manau būtų įskaitomas, jei jo esmė ir yra veikėjo sąmonės/pasąmonės eiga kelių dienų bėgyje. ir įterpus į jį prisiminimus parašius būtuoju, manau išsisuksiu :)
Dirstelėjęs į savo teksto vidinę pusę pastebėjau kelis dėsningumus.
Būtasis laikas šiaip jau lankstus, juo galiu ir skristi iš tolo, vienoje pastraipoje sutalpindamas dešimtmetį, bet galiu juo piešti ir iš itin artimo plano, pastraipa-sekundė. Matyt tempas nepriklauso nuo laiko.
Būtasis laikas daro pasakojimo iliuziją. Jei man sako, kaip buvo, tuomet aš tikiu, kad čia pasakojimas, vadinasi bus kažkokia priežastis, kodėl man jį pasakoja, bus tam tikra struktūra.
Tuomet ir pasakotojo dalinis „visažiniškumas“ neerzina – juk jis tik pasakoja, turėjo laiko apmąstyti.
Esamasis ne toks natūralūs. Jis gali reikšti pasąmonės srautą (kurio, kaip skaitytojas, nemėgstu), o gali reikti ir tam tikrą abstrakciją.
„Budavo, eini... matai... darai...“, ir taip gali kelis puslapius, čia esamasis nereiškia dabar, jis reiškia tik paprastai, kartais, dažnai ar retai, žodžiu, jis reiškia tam tikrais atvejais.
Knyga, papasakota esamuoju, iš esmės kelia skaitytojui nerimą. Vedžiojamas vien ties veikėjo pėdų paviršiumi galiu net nesuprasti, kur lankiausi.
Nors, antra vertus, Laukinė Obelis tą sugeba ir būtuoju...
Jeigu tas šokinėjimas pagrįstas ir reikalingas - kodėl gi ne?
Aš pati dažnai šokinėju. Ramesnius, apibendrinančius epizodus mėgstu pasakoti būtuoju laiku, bet kai noriu ryškaus, impulsyvaus, įtempto vaizdo, leidžiu sau pereiti prie esamojo. Svarbu, kad tas perėjimas nekliuvinėtų. Kartais tai savaime įvyksta, atrodo, kitaip net negalėčiau, o kartais pastebiu, kad įvyksta per staigus pasikeitimas, tada bandau rasti išeitį.
Nepamenu, kad būčiau mėtęs tokias citatas.
O kas dėl pasakojimo laiko - nereikėtų maišyti būtojo su esamuoju kas antrame sakinyje. O visa kita, kas nepatenka į šią taisyklę, ir yra tavo minėtos išimtys. Tik sugebėk su jomis susitvarkyti.