2018-06-05 00:01
Čiurlionis, kaip mįslingas sfinksas, užminęs daug mįslių ir nužymėjęs naujus meno raidos kelius, tarsi kometa švystelėjo Rytų Europos kultūros horizonte ir sukėlė daugybę ginčų.
sfinksai, palmės, kupranugariai, daktilai, krokodilai, o paskui, brolau, — Pariečė, Ratnyčia, Lamoriukas (šunelis, Y), ir vėl visi drauge. Tada aš pasistatysiu sau atsiskyrėlio celę su bokštu ir langais į keturias pasaulio šalis, o Tu vesi" (L 172-73).
Kur tie žodžiai baigiasi, kur baigsis, kai prasideda žmogus — vieniem fenomenas, kitiem mįslė, tretiem sfinksas, dar kitiem pranašas? Žmogus — Čiurlionis su pakiliu ir giliu žvilgsniu praverti paslaptis, išsakyti, kas neišsakoma žodžiais, tik vaizdais lyg apokalipsėje.
O Tu glaudiesi prie manęs ir kuždi: „Kaip tai stebuklinga, kaip tai
stebuklinga!“ O ten toliau geltonas laukas – didelis, galo nematyti, vidury sfinksas ramiai žiūri į priekį,
o aplinkui, kiek tik akis užmato, griaučiai užnešti smėliu ir briliantais. Tai dykuma. Klupdamas per
griaučius eina vaikas. Iš rytų tiesiai į vakarus žingsniuoja, bet vaikui kelią pastoja gyvatė. Nebijok,
Zosele, žiūrėk, jau žaidžia jie kartu ir stato piramidę iš briliantų, o mes skrendame tolyn ir tolyn, ir
kaskart vis nauji paveikslai vejasi, o Tu tokia stebuklinga ir viskas pasaulyje. Ir taip be galo. Tik nepyk
ant manęs, Zosele.
„Tyla.Aplink nuostabiai baltos karūnos... Klausyk, klausyk atidžiai, sulaikiusi kvapą klausyk. Girdi? Kaiptyliai tyliai kalba žvaigždės: ta naktis yra Tavo, mažyte. Tai matai – esi tylios ir žvaigždėtos naktiesponia, karalienė piramidžių, palmių, sfinksų ir beribės dykumos. Šypsaisi? Ach, taip – tai ir aš esutoks pat didelis karalius, nes esu čia Tavo akivaizdoje, nes matau tavo šypseną. Tu tokia mažytė, maža mažytėlė“