Čiurlionienė-Kymantaitė
kritinių esė rinkinyje „Lietuvoje“ (1910)
Böckliną įtraukė tarp „didžiausių pasaulio
dailininkų“, jo paveikslų reprodukcijomis siūlė
puošti lietuvių inteligentų namų interjerą94.
drobė „Menas
provincijoje“ („Sztuka w zaścianku“, 1896),
su Böcklinui būdinga grojančio dūdele fauniuko vaizdiniu vietiniame peizaže, užsakyta
keturiolikos Krokuvos intelektualų, tarp
kurių buvo ir Rostafińskis87, K. M. Górskiui
jo vestuvių proga. Kad šis autorius įsidėmėtas
S. Kymantaitės, rodo jos parašytos niekur
neskelbtos impresijų variacijos pagal J. Malczewskio paveikslų ciklą „Užnuodytas šulinys“
bei 1912 m. lapkričio 16 d. Valerijai Čiurlionytei siųstas atvirlaiškis su šio ciklo paveikslo
reprodukcija88.
Ji neretai viešėdavo Baranieckio
kursų direktoriaus, Lenkų meno bičiulių
draugijos nario Józefo Rostafińskio namuose, kur buvo supažindinta su senesnės
kartos tapytoju Piotru Stachiewicziumi, kūrusiu iliustracijas H. Sienkiewicziaus „Quo
vadis“, A. Mickevičiaus poemoms, tapiusiu
merginos krokuvietiškais tautiniais apdarais
portretus, kuriems pozavo „gražioji Zośka“
(ne Kymantaitė;
Ji, šiaip ar taip, be kleboniškos
aplinkos, kurioje net Čiurlionio „Raigardo“
triptikas glumins dėdytę Vincą Jarulaitį,
buvo pagyvenusi Palangoje bei Sidoriškio
dvarelyje kultūringų Bugailų, Buterlevičių
šeimų aplinkoje