nūnai glicinijos apraizgė mano
galvą / išduodamos jos akmeninę prigimtį
Senosios šventyklos
Suvargusios glicinijos.
Lapkričio metas
Tavo
liemens Kolchidėje alyvos / Staiga pajuodo; plaukai ir naktys /
Virto dulkėmis; glicinija sukniubo, / Mėnulio persmeigta
širdim.
Apelsinai ir glicinijos,
Saulės ašaros — citrinos.
Begalybės tyros linijos,
Amžinybės dainos grynos.
Toli rūkuose
Nuskendęs mėnuo
Kvepia glicinijos
Gegužės keturioliktą:
Mano mielasis Pjerai, kaip norėčiau tau pasakyti, kad
jau žydi alpiniai palėpščiai, skleidžia žiedus glicinijos, gudobelės,
vilkdalgiai! Kaip tu džiaugtumeis!
Ir dar noriu tau pasakyti, kad man jau paskirta tavo
katedra ir kad atsirado bukapročių, atėjusių manęs pasveikinti.
226
Noriu tau pasakyti, kad nebemiela nei saulė, nei gėlės—
skaudu į jas žiūrėti, ir daug geriau jaučiuosi darganotu
oru, tokiu, koks buvo tavo mirties dieną, ir jei nepradėjau
neapkęsti giedros, tai tik todėl, kad jos reikia mano
vaikams
1953.12.4 PAVASARIO SIMFONIJA Vėl kvepiančios glicinijų kaskados Putodamos nuo stogo žemėn nusileis, Ir vėl pavasaris lakštingalažadis Kuždės žieduos su saulės spinduliais.