Nesutinku, Artur Wilkat - nuotykinę lit. irgi sėkmingai galima rašyti pirmuoju asmeniu, o psichologinius išgyvenimus trečiuoju. Gabus rašytojas sugebėtų ir viena ir kita. Viskas priklauso nuo pasakotojo pozicijos, o ne nuo pasakotojo asmens pasirinkimo.
Bet paskutiniame Jūsų sakinyje daug tiesos.
Ir tas bandymas iš visur išpausti kažkokią filosofiją, ar pagrindinę mintį.. Kam to reikia? Man labiau patinka tokia rašytojai, kurie rašo apie paprastus dalykus, ir nesistengia išspaust kažkokios filosofijos ar pamąstymų. Paprasčiausiai aprašo žmonių gyvenimą.Na iš tikrųjų aš neskaitau psichologinių ar lietuvių literatūros, nes pabandžiau kelias knygas ir man nepatiko. Pažiūrėjau į likusias ir to žanro nebeskaičiau. Kadangi skaitau tik tai, kas man teikia malonumą, tai sąrašas buvo apkarpytas iki istorinio, klasikinio ir humoristinio žanro. Bet tos niūrios nuotaikos randu net čia..na nors venų nesipjausto, ir tai jau gerai. Bėda ta, kad viską, kas lietuviškai išversta iš tų žanrų jau perskaičiau, o angliškų knygų sunku gaut.Būtų mažiau rašytojų - filosofų, būtų daugiau man įdomių knygų. todėl sukilo smalsumas, kodėl tarkim kitiems patinka kitokia literatūra?
Nori skaityti nuotikinę literatūrą, - skaityk autorius kurie rašo trečiuoju asmeniu, nori įsigilinti į pagrindinio veikėjo pergyvenimus - skaityk autorius kurie rašo pirmuoju asmeniu. Tobulumas ateina, kai sugebi viską tai sumaišyti:)
Išgyvenimai, psichologija - juk čia ir yra tai, kas mus, kaip žmones, išskiria iš kitokių padarų. Natūralu, kad tuo ir domimės.
Man daug įdomiau skaityti apie tai, KĄ JAUČIA žmogus, kai jis mylisi, o ne tai, KAIP jis mylisi. O dar įdomiau - KODĖL jis tai daro. Štai čia ir prasideda psichologija :)
Neee, aš turėjau galvoj, kodėl rašo apie tokius dalykus kaip autoavarijos ir t.t , t.y apie graudžius įvykius. Nakalbu apie rašymo techniką. Aš skaitau tik užsienio literatūrą, tad apie Lietuvą neturiu ką pasakyti (nors tikrai perskaitysiu Orchidėja9 patartos autorės kūrinių, dėkui jums XD), bet pats tas suvokimas, kad gera knyga būtinai turi būti psichologinė ir kažkokia...na rašanti apie žmogaus išgyvenimus.
Man, asmeniškai, daug įdomiau ir skaityti, ir rašyti apie tai, kas sunku, skaudu, nei apie paviršutininšką džiaugsmą. Iš skausmo ir vargo lengviau pasisemti išminties ir prasmės, nei iš linksmo juoko. Bent jau aš taip manau.
Bet nesu tikra, ar tokia tendencija šiuo metu vyrauja literatūroje.
Skaitykite Jazukevičiūtę: ji rašo iš esmės apie negatyvius dalykus, bet linksmai, galima sakyti - "prie vodkės butelio". Aišku, literatūrinės gelmės ten jokios.
Tikriausiai todėl, kad jūs nedaug ką teperskaičiusi. Aš taip pat ne kažin kokia eruditė, bet iš asmeninės skaitymo patirties pastebėjau visai ką kitą. Esame labiau linkę šaipytis, išjuokti, kandžiai užgriebti. "Verkšlentojai" šiais laikais, be to, atseit nereikalingi. Ta pati psichologija patvirtina, kad XXI a. - tai proto, ne jausmų era.