Tapogi Crane Dances Aurimą užsipuolė visiškai be reikalo. Juk tiesą jisai pasakė. Literatūroj smegenys laužomis visiškai kitokiom priemonėm nei kine, tad jei pažiūrėjai Butterfly Effect ar panašų šlamštą ir staiga nusprendei kažką tokio paskaityti (ir pageidautina trumpo, nes su romanais nedraugauji, jie per ilgi, po to nelieka laiko videožaidimams) - geriau iškart atsisakyk bet kokių iliuzijų.
Gal klystu (žinau, kad neklystu, tik mandagumas reikalauja sakyt kitaip), bet man atrodo - V L su maidfaku tik iš filmų ir yra susipažinęs. Ir ne iš pačių geriausių.
Jei Shutter Island ir Fight Club (ne, nelaikau nei vieno jų prastu ar panašiai) vadint smegenis sujaukiančiais, tai tada net nežinau ką pasakyt apie Terio Giljamo ar Dareno Aronovskio filmus, nes su jais šioje srityje kažin ar kas gali varžytis. Ir dar labiau idiotiška kalbėti apie maindfaką nežiūrėjus klasikos, kuri niekada nebus pralenkta - nuo viso Tarkovskio iki ankstyvojo Lynčo (vėlyvojo irgi truputį).
Kadangi, jei ne klystu, klausiantysis visiškai nėra susipažinęs su šiuo (khe khem) "žanru" literatūroje, siūlyčiau griebti už barzdos iš pradžių klasikus - XIX a. realistai, tarkim Dostojevskis idealiai susuka makaulę be jokių mistinių triukų. Vėliau galima prieiti prie pusiau klasikų, pvz. Bulgakovo, Markeso ar Lavkrafto. Tada psichologinio prievartavimo paieškoti žemiausio lygio fantastikoje a la A.Baronas, V.Panovas, W.Gibsonas ir panašūs (atsiprašau, jei kam frazė "žemiausio lygio" sukėlė pasipiktinimą. Gal dar sulauksim dienos, kai jie taps kalsikais). O po to visada liks populiarūs pusklasikiai a la Murakami.
Ir tik tada galima uždavinėti klausimus, ar ką nors rašė lietuviai. O jie rašė, nors ir nedaug. Pėdsakų galima rasti senuose GLF'uose (tingiu dabar kuistis ir ieškoti), šiek tiek į tą pusė tempia Vilpišausko "Vėjas nuo jūros", visai rimtai kabinasi Melninkas su "Tolima erdve". Asmeniškai mane kažkada žiauriai sukrėtė Granausko "Su peteliške ant lūpų", gal dėl to, kad iš vadovėlinio autoriaus nesitikėjau sulaukt aukščiausios kokybės mistikos.
Į rašykus taip pat spjauti nederėtų, pavyzdžiui Mylistos minėtas "Laumžirgis" - nuostabus darbas, tikrai galėjęs slaukti pripažinimo už svetainės ribų. Kiek prisimenu, dar neblogai susitvarkė Aurimas "Juodos katytės namuose", rašė mainfaką ir Weird Star (jos kūrinių galima rasti ant popieriaus), jeigu efektui sukelti nebūtinas didelis šviečiantis užrašas "ČIA YRA FANTASTIKA!!!" - galima paskaityti Begemoto ar kitų gerų prozininkų, nerėkiančių apie savo kūrinių fantastiškumą, bet mielai naudojančių mistiką psichologiniam efektui sukelti, darbus.
Taip, ieškodamas literatūros pateikiu užsienietiškų filmų pavyzdžius, nes tai atspindi kokio efekto ieškau. Suprantu, kad literatura nuo kino skiriasi, tačiau manau, kad suprasti apie ka kalbu vistiek įmanoma.
Aurimaz, gal tada patartumet, kokių trumpos apimties lietuviškų detektyvų?
Ačiū, Mylista, skaitysiu, nors vis gi pirmenybę teikčiau ne rašykų kūriniams (nieko asmeniško).
V L, galbūt, tik netiksliai išsireiškė, pateikdamas užsienio literatūros pavyzdžius lyg lietuviškus. O gerb adminas Aurimaz pratrūko demonstruodamas tik visišką savo neišprusimą — pasitaisyk gerb admine.
Nors nesitikiu kad tai kada nors gali įvykti. Tad šiek tiek padėsiu jums atsipainioti.
Minėtosios dvi knygos yra Denis Lehane Kuždesių sala ir Chuck Palahniuk Kovos klubas.
Ieškodamas literatūros pateiki filmų pavyzdžius? O tu užsenietišką "maindfaką" nors kartą skaitei?
Bėda ta, kad kinematografinį smegenų sukimą pateikti literatūroje nėra jau taip paprasta. Antra vertus, kiekvienas detektyvas yra savotiškas "maindfakas". O šitų literatūroje pilna.
žmogau, juk tu kalbi apie lietuvišką mistiką. šiedu tavo paminėti dalykai nėra lietuviškos kilmės. būtų labai sunku ką nors rasti panašaus lietuvių literatūroje.
bet tokio maindfako atitikmenų pilnas rašykas. tik deja literatūra to nepavadinčiau.
tai iškruštasmegenių paistalai.