Nereikia nuvertinti japoniškos muzikos ir pordiuserių išradingumo. Pripažinkite, kad įdomu iš šalies stebėti, kaip garsiems dainininkams, ir ne tik Japonijoje, dėl išgyvenimo šou versle tenka iš visų jėgų kautis su liauna mergaite, iki pat žemės krentančiais ultramarino spalvos plaukais, sugebančia savo dainavimu sujaudinti milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Ne kažkam kitam, o jai buvo patikėta atlikti kultinio fantastinio serialo Black Rock Shooter "opening" ir įgarsinti pagrindinę heroję Ryo. Gavosi puikiai. Talentingas žmogutis. Oi, atleiskite, vocaloidas. Hatsune Miku. Sakysite, kad tai iškrypimas, juk ji netikra. O gal žmonės tik moka linksmintis iš visos širdies. Ir yra visai nesvarbu, kad kažkas įsimyli į "elektroninę mergaitę".
Man kinų muzika gražesnė. Japonų sunkiau priimama, nors man įdomu klausyti pačios įvairiausios muzikos. Klausau ir Stomu Yamashta -geras, o Isao Tomitos kai kurios muzikinės interpretacijos labai fainos. Net nėra su kuo palyginti. Džiazuoja japonai irgi labai savotiškai ir įdomiai (gražiai)... Šiaip, talentingi įdomūs žmonės
Manau, kad japonų kalba kažkuria prasme yra linksma dėl tam tikrų niuansų, bet ir lietuvių kalba nekaip skamba tiems patiems japonams.
O muzika - tai jau kita. Jų keistai skambančios dermės, muzikos instrumentai - nuostabus dalykas. Pradžioje skamba keistai, bet kai ilgiau klausai - nuostabu. Dermė, kurioje dainuojama "Sakūra", žavi savo skambėjimu. Tarsi pentatonika, bet ne pentatonika. O kiek dar tokios muzikos! Prieš japonų ir kiniečių muziką lenkiuosi žemai - tai nuostabūs lobynai! O dabartinė jų muzika kažkuria dalimi persismelkusi europietiškumu, amerikoniškumu... fe, kaip ir lietuviai amerikoniškas dainas varo, tarsi savo lobyno neturėtų...