Labai paprasta. Dega dujinė vyryklė. Dega sau, nieko blogo nedaro. Prieini ir padedi ant jos ranką. Imi klykti lyg skerdžiamas, nešioji apsvilusią ranką po kambarį kol prisimeni - reikia ją kišti kur nors. O kur? Čia prieina mažasis broliukas ir pasako: "kišk vandenin, asile!"
Taigi, įkiši ranką vandenin, laikinai palengvėja.
Po dviejų mėnesių, kai pirmosios avarijos ir prisiminimo nelikę, eini sau per virtuvę. Žiūri - dega vyryklė. Dega sau, nieko blogo nedaro. Tu vėl nori ant jos uždėti ranką, bet staiga prisimeni dviejų mėnesių senumo istoriją - jau taip buvo! Jau dėjai ten ranką, jau buvo popa, jau netgi yra senovinės žymės, žyminčios tą įvykį. Todėl nafig reikia ten ranką dėti antrą kartą?
Na, galima dėti todėl, kad istorija linkusi kartotis. O galima ir nedėti, nes tu iš pirmosios istorijos pasimokei. Taip sakant, visada yra pasirinkimas.