Sveiki,
Labai seniai skaičiau vieną apsakymą, kuris išliko atmintyje. Ir kurį per nugyventus savo metus taip ir nešu kaip labai gerą, šiltą, romantišką ir itin filosošišką.
Turinys: senelis ir anūkas yra geri draugai, mėgstantys pakalbėti apie viską. Ir apie mirtį.
Anūkui mirties esmė yra baugi. Jis klausia savo senelio: "o kas bus kai tu numirsi?".
Senelis atsako: "Ne, aš nemirsiu. Aš lakstysiu su tavim po pievas, skaitysiu su tavim knygas, taisysiu stogą su tavo tėveliu... Aš būsiu visur...."
....
Čia toks laisvas vieno epizodo atpasakojimas. Neprisimenu autoriaus ir apsakymo pavadinimo. Liko tik šilti ir jautrūs prisiminimai apie kūrinį.
Beje, gan graži filosofinė mintis pateikta.

Su viltim lauksiu žinučių!