Eilėraštį galima rasti knygoje Jonynas A. Laimės ratas. Vilnius, 1983, P. 312-317
ERŠKĖTROŽĖ
Pasakojimas apie kareivio kapą
Buvo vasara.
Šienas kvepėjo.
Sirpo žemuogės.
Plaukė kviečiai.
O į pagirio kaimą atėjo
Nekviesti neprašyti svečiai…
Jie sudegino mūsų pirkelę,
Išsivarė abi karvutes,
Seną kriaušę nukirto prie kelio
Ir išdraskė sodely bites.
Virkdė kaimą plėšimai, vagystės.
Nieks nedrįso išeit į laukus.
Atėjūnus vadino fašistais, –
Slėpė mantą nuo jų ir vaikus.
Mes tada susikraustėm į svirną.
Gulam, būdavo, baisiai anksti.
Tik mamytė lig išnaktų girnom
Tyliai mala. Šešėliai tiršti
Palei sienas patamsyje plauko.
Aš bijau jų.
Kraupu, neramu…
Ir kai reikia išeiti į lauką,
Tuoj mamytę už rankos imu.
Sugrįžtu ir lendu apsirengęs
Kuo giliau po senais kailiniais.
Nekvėpuoti, nemirkčioti stengiuos
Ir ausis užsispaudžiu delnais.
O lauke šlama, supasi sodas,
Vėjas lanksto vyšnaičių šakas…
Vieną naktį, jau paryčiu, rodos,
Į duris pasibeldė kažkas.
Mes nuščiuvom.
Pravirko sesutė.
Aš suspaudžiau jos ranką:
– Tylėk…
Girdim, balsas…
Prikimęs truputį:
– Svoj…
Primite menia na nočleg…
– Rusas…
Tėvas lengviau atsiduso.
Atsikėlė, atšovė duris.
Ir visai neišgąsdino mūsų
Vargšas, sužeistas rusų karys.
Jis įėjo. Paprašė tabako.
Užsirūkė su tėvu abu.
Ir šių žodžių visiems mums užteko;
Ir daugiau nereikėjo kalbų.
Svečias tyliai nusiavė koją,
Ir mamytė, priklaupus šalia,
Jam žaizdas vandeny numazgojo
Ir aprišo švaria drobele.
Tėvas atriekė gabalą duonos,
Spirginėlį senų lašinių.
Ir išėjo kareivis į kluoną
Su senuoju mamos vatiniu.
O ryte aš anksti atsikėliau
Ir susiruošiau girion smagus.
Aš žinojau:
Šlaituos, beržynėly
Jau prinokusių žemuogių bus.
Pririnkau pilnutėlę stiklinę,
Neįdėjęs burnon nė vienos.
Įsmukau slapčiomis į šalinę.
Kokios uogos!
– Karys sužinos…
Jis pakėlė stiklinęs, pauostė.
Ir šalinė pakvipo mišku.
Papilkėję nuo nemigos skruostai
Nusidažė raudoniu blyškiu.
Ir sudrėko pavargę jo akys.
Atsiduso kareivis liūdnai:
– Mano Žora taip pat mėlynakis…
Mano Žora…
Prie Kamos…
Tenai…
Ir staiga nusisuko į sieną,
Kad paslėptų akis nuo šviesos.
Aš mačiau, kaip kareivio blakstienom
Nusirito lašelis rasos.
Nuo to karto kasdien į šalinę
Aš nunešdavau uogų skanių.
Man kareivis išdrožė birbynę, –
Išraitytą, vamzdžiu prašmatniu…
O paskui –
Vieną naktį išėjo.
Pabučiavo mane tris kartus,
Žoros vardą liūdnai suminėjo,
Ir užkėlė sodybos vartus.
Po dienos žmonės atnešė žinią,
Kad nušautas kareivis miške;
Jį fašistai užkasę pušyne,
Ant kalvos, po pušim išlakia.
Mes vogčiom susiradom tą kapą.
Žemė buvo šviežiai surausta.
Tėvas nieko nesakė,
Tik galvą
Sunkiai nulenkė.
Pušys greta
Sudejavo ir baugščiai nutilo.
Nejauku pasidarė visai.
O ant samanų patalo žilo
Raudonavo dar kraujo lašai.
Mes ant kapo kuklaus dėl aiškumo
(Kad surasti nebūtų sunku)
Pasodinom erškėtrožės krūmą
Su raudonu žiedų vainiku.
Aš dažnai aplankydavau kapą.
Kartais ten ir birbynę pūčiau.
Visada ten jutau kraujo kvapą,
Ir širdis ima plakti tvirčiau.
Parvažiuoju namo.
Į pušyną
Būtinai nueinu visados.
O erškėtrožė uogas nokina,
Iškerojus plačiai ant kalvos.
Slenka valandos –
Liūdnos ir slogios.
Pušys gaudžia ramiai, pratisai,
Ir prinokę erškėtrožės uogos
Raudonuoja kaip kraujo lašai.
Gali būt, čia palaidotas ilsis
Ir ne tas, kuris gydės pas mus…
O vis tiek niekados nepakils jis,
Neparaeis pas vaikus į namus.
Karo siaubas, kančia begalinė
Atmintin įsirėžė giliai.
Žeidžia vienišas kapas krūtinę
Kaip erškėtrožės aštrūs dygliai.
Aidi priesaika, tąsyk, vaikystėj,
Prieš penkiolika metų duota:
Niekada nebegrįš čia fašistai,
Niekada, niekada, niekada!
Tik originale vietoje žodžio vynuogės yra įrašytas žodis žemuogės (laisvai augantis ir labai paplitęs Lietuvoje augalas,o vynuoges augina tik sodininkai,nes jas reikia nuolat prižiūrėti). :)
Buvo vasara, šienas kvepėjo, Sirpo vynuogės, plaukė kviečiai O į pagirio kaimą atėjo Nekviesti neprašyti svečiai...
Gal kas nors zinot autoriu ir pavadinima? arb bent viena is ju? :? arba bent viena is ju! prasau padekit, labai reikia ;) buciau lb dekingas
Tai yra A.Jonyno eilėraščio Erškėtrožė iš to paties pavadinimo knygelės ,išleistos Vilniuje,Valstybinės grožinės literatūros leidykloje 1959m.,pirmosios eilutės.
skrydisJie sudegino mūsų pirkelę, išsivarė abi karvutes, seną kriaušę nukirto prie kelio ir išdraskė sodely bites.
............ Man vaidenasi E.Mieželaitis. But I'm not sure... :)
Ne Mieželaitis čia - Kubilinskas. Šiame eilėraštyje jis rašo apie Lietuvos partizanus, juos vaizduodamas kaip žudikus. Pats Kubilinskas buvo infiltruotas į partizanų judėjimą (agentūrinis slapyvardis - Varnas), ne tik išdavinėjo partizanus, bet ir pats juos žudė.
As ta pat sakiau, bet kazko tai klausiantysis netiki musu mintim....
skrydisJie sudegino mūsų pirkelę, išsivarė abi karvutes, seną kriaušę nukirto prie kelio ir išdraskė sodely bites.
............ Man vaidenasi E.Mieželaitis. But I'm not sure... :)
Ne Mieželaitis čia - Kubilinskas. Šiame eilėraštyje jis rašo apie Lietuvos partizanus, juos vaizduodamas kaip žudikus. Pats Kubilinskas buvo infiltruotas į partizanų judėjimą (agentūrinis slapyvardis - Varnas), ne tik išdavinėjo partizanus, bet ir pats juos žudė.
Žinau, buvo vienas mano mėgstamiausių vaikystės eilėraščių, t.y. graudžiausių ;( hmm, dar kažkur namuose turėtų būt knyga su juo, bet kur paieškosiu, bet nieko neprižadu :?