Nuuu gerai, galima ir nerimuoti, bet tada tai pasistengti autorius turi dar labiau nei rimuotam. Sutinku, kad tai laisvesnis minčių klojimas, bet tada tai jau fluxusas bus, o jei mintys apgalvotos, tai blemba spaustuvės spingtų nuo norinčių spausdinti savo "mintis" (kalbu jei tuo nerimavimu piknaudžiaujama, kai tiesiog neišeina surimuot).
Mano manymu,nerimuotos eilės leidžia laisviau perteikti mintis,jausmus.Manau,kad poezija,pirmiausia,yra žmogaus vidinių pamąstymų išraiška,žmogaus pokalbis su savimi,su savo vidiniu pasauliu,kuris tarsi vėliau skleidžiasi ir į platesnį ratelį.Rimuotas eilėraštis gniaužia tikrus jausmus,uždaro,suvaržo,atsiranda ribotumas.Man asmeniškai nerimuotos eilės yra nuoširdžiau,tikriau,savitesnė raiška.
Sutinku rėmai yra, bet tarkim jei dainoje išmestume rimą, kas gautūsi? ŠŠŠŠŠ. O poezija surimuota skamba kaip vandens čiurlenimas ir paukščiukų čiulbėjimas ir dzin apie ką ten rašoma. Na, o jei rašytojas išlaužia dar ir prasmę tai išvis
Man rimuotas kurinys yra tari šiek tiek įspraustas į rėmus, suvaržytas. Aišku, talentingi poetai sugeba parašyti taip, kad jokio suvaržymo nesijaustų, o priešingai - skaitant erdvės atsivertų, bet čia jau reti atvejai. Aš mėgstu rimuotų kūrinių ritmą, muzikalumą ir tą "plaukimo" pojūtį, tačiau net ir geriausių poetų kūriniuose kartais pasitaiko vietų, kur jaučiasi, kad vienas ar kitas žodis/įvaizdis yra panaudotas ne dėl prasmės ar įspūdžio, o vien tam, kad išlaikyti rimą/ritmą, va tada jausmas būna kaip atsitrenkus į rifą ir visa atmosfera subyra :)
Nerimuota poezija laisvesnė, daugiau vietos saviraiškai, unikalumui, tuo ji mane ir žavi, ir dėl to kažkaip arčiau dūšios :)
O šiaip, tai labai pritariu Garso Bangos komentarui, paspaudžiau "geras" :)
na tada reikia kalbėti apie poezijos kokybę, nes surimuota prasta mintis, silpni įvaizdžiai ir lėkštos metaforos dar su emocijos trūkumu, tikrai nebus geras kūrinys, tačiau iki absurdo ištobulinęs eiliavimą poetas Radauskas tikrai iki šiol žavi. nors linkstu manyti, kad žavi dėl užkoduotų kūriniuose minčių, o ne dėl to, kad tobulai sudėliotos galūnės. beje dar įsiterpsiu, kad kūriniai dažniausiai gerai skaitosi, kai yra teisinga ritmika, čia kaip muzikos taktai tarp kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų.
Aš nekalbu apie tai, kaip apie jau seniai egzistuojančią laisvos poezijos formą. Mano tikslas šia diskusija - nuomonių gausa, kas ką manąs. Nei literatūra, nei kalbotyra man nėra svetimas reiškinys, tačiau įdomu kitų nuomonė apie "eiles be rimo". Pasakyti galima įvairiais būdais, bet pasitelkus rimą, išgaunant skambesį, kuomet vyrauja tema ar kelios, ir, be abejo, parenkant žodžius yra kur kas sunkiau negu šiaip dėstyti mintis. Žinoma, yra visokių tiek su rimu, tiek be rimo ir gerų, ir ne kokių eilių. Manau, jog svarbiausia - originalumas, savitumas, unikalumas ir tai turi "kabinti".
jus svarstote keistą dalyką:poezija be rimo, tiksliau laisvos formos poezija jau geras šimtmetis, kaip įsitvirtinusi literatūros padangėje, o tai kad kam nors nepatinka, tai jau asmeniniai dalykai. beje literatūros vadovėliuose apie tai irgi turbūt rašoma.
O man nepatinka dauguma eiliuotų tekstų, kadangi rimas suteikia poezijai kažkokio netikro pakilumo, kuris taip ir velkasi per visus kūrinius, lyg norėdamas apgaut skaitytoją savo skambesiu.
Neneigsiu, vis dėlto yra eiliuotų tekstų, kurie man imponuoja, kuriuose nesinaudojama pakiliu skambesiu norint paslėpt kitus, gilesnius kūrybinius netikslumus, tačiau tokių tikrai mažuma.
Ir vis tik rimas yra rėmai, o be rėmų, kaip žinia, galima pasakyt gerokai daugiau.