Šiaip jau ir autoriniai paniurzgenimai kasandriški ir tictac refleksijos - ežiukų bezdalai tik. Čia ne Delfio portalas :) - nerekomenduju skaityti. Ramiai sau darykite ką nors be panikos , kultūringai :) ir tiek. Šita diskusija niekur neveda... (tik asmeninė nuomonė :))
Šiek tiek abejoju - kiek čia literatūriniai reikaliukai ... nors nors :) Jeigu kalbėti apie valdžią , apie Prezidentę , apie Ministres(us), apie Žiniasklaidą ... tai čia kažkur šalia kultūros viskas :) prošal net. Nieko nepadarysi :D. Dirbtinai kultūra neatsiranda. O žūsta lengvai, trapi jinai. Subjektyviai manau, kad Lietuvoje (LR) tokio reiškinio lyg ir nebėra. Na "lyg" - dar abejoju, bet naiviai ir neįtikinamai . Ir tikrai nebėra tradicinės nacionalinės kaimo kultūros. Arba likę tik menki surogatiniai likučiai. Visa tai - kaip temos kūrybai, poezijai, prozos kūriniams, esė :). Erdvė žaidimams su buvusia(?) kultūra, kurie gal pavirs(virsta?) būsima kultūra ... :) Tik tuo aspektu - kiek kalba ir literatūra dar gali įtakoti kultūrą. Ar gali? ??? Ir šituo labai abejoju jau :)
Kultūrų skirtumas ryškiai parodytas Jeano-Pierre‘o Améris‘o sukurtame filme „Mari istorija“, tai - biografinė drama apie 1885 m. gimusią Mari Heurtin, aklą ir kurčią keturiolikmetę.
Paauglė augo izoliuota nuo išorinio pasaulio, be jokių socialinių įgūdžių, galop, netekę vilties padėti dukrai, tėvai ją nugabena pas vienuoles.
Atsidūrusi svetimoje, nepažįstamoje aplinkoje, paauglė ima blaškytis tarsi laukinis žvėris. Jai visai nerūpi nei gražiai, švariai apsirengusios moterys, nei švelnus, mandagus elgesys, mergaitė nori grįžti į savo namus, kur ji per ištisas dienas tupi po stalu, turi vienintelį brangų daiktą – sulankstomą peiliuką, kur uodžia įprastus kvapus, kur ropinėja savi vabalai.
Netekus kantrybės, galima buvo ramiai numoti ranka į tą gamtos nuskriaustą vaiką, bet likimo taip surėdyta, kad vienai iš vienuolių, sergančiai mirtina liga, panūsta padėti šiai vargšei mergaitei.
Iš gyvenimo išeinanti moteris, vykdydama neįmanomą misiją, tuo pačiu, nori įprasminti savo egzistavimą šiame pasaulyje.
Didelis užsispyrimas, kantrybė ir dvasinė stiprybė padaro stebuklą: laukinukė, akla, negirdinti, nematanti, tampa civilizuotu žmogumi, gebančiu bendrauti, reikšti savo jausmus.
Jei sesuo Margarita nebūtų tokia dvasiškai turtinga, kitaip tariant, kultūringa, ji nebūtų galėjusi praturtinti kitą, nors ir absoliučiai tuščią sielą, lygiai kaip barškantį indą siauru kalu, sunku užpildyti skysčiu.
Moralas šios istorijos analogiškas mano diskusijos temai, norint duoti, reikia turėti ką duoti, didžioji mūsų kultūra yra papildoma ir laukinių išteklių dėka, bet norint juos atrasti, sužadinti, reikia daugiau skirti dėmesio, pastangų ir resursų, ko nenori nei suprasti, nei žinoti mūsų valdžia.
Dabartiniai valdžiai parankesnė nekultūringa liaudis, nes tokia lengviau manipuliuoti, valdyti, perspektyvos liūdnos.
Kultūra yra daugiaprasmis išsireiškimas, vartojant gausybę necenzūrinių žodžių ir tokius tekstus vertinant aukštais balais, taip pat yra tam tikros kultūros išraiška, apibūdinanti vertintojo prioritetus.
Tokio dalyko kaip " pseudo kultūringumo NĖRA, reikia sakyti: jo ( jos) tokia kultūra.
Beje, esu kažkada minėjęs, kad man žodis "kultūra" yra kaip keiksmažodis , ir net nelabai rafinuotas. Todėl tik pastebėsiu kad - oponentams sakyti : "nesuprantate teksto" ar "Esate labai geros nuomonės apie save, o apie kitus - priešingai" - manyčiau yra nekultūringumo požymiai :) > Arba pseudo kultūringumo - kuris jau garantuotai keiksmažodis ne tik man :)
Štai jums ir pavyzdys, kaip yra kritikų skaitomi publikuojami tekstai - mechaniškai: " užmetus" akį, probėkšmai, neįsigilinus, su išankstine nuomone apie autorių.
Atverčiau naują diskusijų lapą, su prierašu apie mažų miestų, rajonuose gyvenančių kultūros darbuotojų problemas, kad daugumas iš jų dirba daugiau altruistiniais pagrindais, stengiasi kelti provincijose esančių mokinių kultūrinį lygį, tuo tarpu, valdžiai tai nei motais.
Ar valdžios požiūris sutampa su tautiečiu nuomone?
Apie viską smulkiau jau esu išdėsčiusi, norėjau sulaukti kitų argumentuotos nuomonės šiais klausimais.
Alicija_, minėdama konkursus, neturėjau omenyje jų skaidrumą, o finansavimą.
Matau, žemiau pasisakę, neatsakingai perskaitė tai, kas parašyta.
Teksto suvokimas - labai prastas.
kultūrà (2) 1. visa, kas sukurta fiziniu ir protiniu visuomenės darbu: Materialinė (medžiaginė) k. Dvasinė k. Nacionalinė k. Senovės graikų k. Kultū̃ros istorija. 2. išsiauklėjimas, išprusimas: Vidinė k. Didelės kultū̃ros žmogus. 3. pasiektas tobulumo laipsnis: Kalbos k. Dainininko balso k. Kūno k. Darbo k. 4. agr. kokių nors vertingų augalų auginimas, kultivavimas; auginami, kultivuojami augalai; kas auginama dirbtinėje terpėje (audiniai, bakterijos), veisinys: Žemės ūkio, lauko, šiltnamių kultū̃ros. Audinių k. Streptokokų k.
daugelis konkursų nėra skaidrūs, ne tik literatūriniai, bet ypač didžiąja dalimi muzikos...
beveik visada paaiškėja kas slypi už...ko ir kur...
provincija - tarnaitės nuometą užsimaukšlinusi, niekas į tai rimtai nežiūri. Su tuo ne kartą teko susidurti. Žinoma, yra talentų savaip prasimušusių...
Kokiomis dalimis galima būtų sugraduoti bendrą, mūsų lietuvišką kultūrą, jei tose pačiose išrūgose plaukioja tiek sostinės, tiek kaimiška grietinėlė.
Kuri grietinėlė yra riebesnė ir kokio riebumo labiausiai vartotina pasaulinėje rinkoje?
Mano žiniomis pusę universitetuose besimokančių yra iš įvairių Lietuvos miestų ir regionų. Norint patekti į aukštąsias mokyklas, reikia įrodyti įgytų žinių lygį, atitinkantį europinius standartus. Visiems puikiai žinoma, tai pasiekiama rajonuose dirbančių mokytojų pagalba, kurie savo įgūdžius, patirtį perteikia, remiantis visuotinai pripažintomis normomis ir taisyklėmis.
Nuolat ieškomi ir atrandami nauji, jauni talentai. Organizuojant įvairius literatūrinius konkursus, stengiamasi mokinius skatinti toliau kurti.
Žinia, net mažiausiam krustelėjimui, reikalingas finansavimas, vyriausybė savo nuožiūra didesnius prioritetus skiria didmiesčio vaikams, teigdama, neva, ten daugiau ir geriau rašančių, piešiančių, grojančių.
Emigravę iš savo gimtų vietų, jauni talentingi būsimieji kultūros skleidėjai ir kūrėjai papildo tų pačių didmiesčių universitetus, redakcijas, teatrus, koncertų sales, garsina Lietuvą.
Kaip, tokiu atveju, reikia vertinti tą, provincialią kultūrą? Kodėl ji atkeliavusi į miestą tampa kitokia?
Ar provincialumas reiškia atsilikimą, o gal tai originali saviraiška, dar nesugadintas įtemptos drobės lakštas, kuriame gali atsirasti dar niekam neregėti vaizdiniai?