Sakot - tėvynės nėra
sakot - ji pamotė mūsų ?
Motina būna gera
Pamotės nuosprendžiai rūstūs.
Sakot - tėvynės nėra?
O kasgi tada tėvynė?
Tėvų amžinoji gėla
Senolių šventa gadynė.
O galgi troškimas gilus
iš jos iš tėvynės vis semti
tas įpratimas tylus
nieko nedavus gyventi ?
Tėvynė - tai žemės dvasia,
per orą, per kraują atėjus
ir būna giliai mumyse -
nedingsta kaskart panorėjus.
bet patriotizmas nėra susijęs su valdžios rėmimu. man rodos čia savaime aišku
šiaip manau čia reikalas kiek daug apima asmens ekstensija... šiaip žmonės eina gint tėvynės dėl daugybės skirtingų priežasčių. kurių kartais gal net sąmoningai nesuvokia. tik tas kuris tapatina save su savo šalimi yra tikras patriotas, imho. jis eina gint Lietuvos todėl kad savo suvokime jis pats yra Lietuva: tiek jis yra dalis jos, tiek ji dalis jo. tada viskas px - kad žūsi nuo skeveldros į galvą, kad šeimą už tai išveš į sibirą.... o man nebūtų px. todėl aš savęs nelaikau patriote. man svarbiau savo ir artimųjų gerovė
o atsakant į diskusijos klausimą, man tokie idiotiški pamąstymai niekad galvos nekvaršino. jau kur kas įdomesnės teorijos kaip gyvybė atsirado žemėj :)
Na, nereikia kibti prie žodžių, juk manau ir taip aišku kas norėta pasakyti. Žmonės, kurie nemyli savo tėvynės, yra mankurtai - taip, aš irgi tam pritariu. Tik aišku, tėvynė nėra tapati valdžiai. Bendravau su studentais iš Olandijos - jie myli savo šalį, bet negali pakęsti politikos, kurios dėka Olandijos įvaizdis siejasi visų pirma su... Patys žinom kuo.
Tėvynė - abstrakcija, visuomeninės propagandos sąvoka.
Tėviškė - tėvų, šeimos šaknys.
Gimtinė - taip, kur gimei, augai.
Visa tai susiplaka į įvairiausias košes, priklausomai nuo asmenybės suvokimo.Galima tikėti vienokia ar kitokia propaganda, turėti tvirtus kriterijus , galima romantizuoti ar solidarizuotis su panašiai mąstančia (ar nemąstančia) grupe (banda).O galima pavadinti visa tai niekalais. Visaip galima :)
Tėvynė ir valdžia neturi absoliučiai nieko bendro. Aš tikrai labai myliu Lietuvą, kaip savo gimtają šalį, bet man baisu žiūrėti, ką valdžia daro su ja, ir kokie vyksta dalykai (ypač pedofilijos skandalas - viršūnė visko). Lietuva tai ne tik žemės lopinėlis - tai aplinka, kurioje augai, brendai, formavaisiu kaip asmenybė, su kuria sieja tavo tėvų ir senelių šaknys. Aišku, galima gyventi kitur, galima apsiprasti, bet savo šalis yra savo.
Beje, dėl tų tankų - nemanau kad jei žmonės būtų žinoję, į ką bus paversta mūsų šalis, būtų gulę po tankais, stovėję Baltijos kelyje. Tikrai nebūtų.
Perskaičiau čia kai kurių montis ir baisu pasidarė. Jaunime, jaunimėli, paklauskite savęs ar tikrai dėl spintos, lygiai prieš dvidešimt metų, tuometinis jaunimas (tokie pat lkaip dabar jūs) Vilniuje gulė po tankais.ŽInot,man gėda už jus. Atrodo, kad kai kurie čia Tėvynę sutapatino su valdžia, su materialiais dalykais. IŠ tiesų šios sąvokos netutri nieko bendro.
O man Lietuva, kaip gyvas daiktas. Ir nei kiek nejaučiu gėdos tai pasakyti.
Man čia gera. Jaučiuosi savo vietoje. Myliu šitą žemę ant kurios kiekvieną dieną pastatau savo kojas, kuria vaikštau, ant kurios vasarą guliu. Myliu jos gamtą, nerealiai gražų kraštovaizdį. Aš nesakau, kad kitur nėra dar gražiau, čia turbūt pagal kiekvieną žmogų. Bet asmeniškai man tikrai niekur kitur nėra taip gera, niekur kitur negaliu taip laisvai kvėpuoti...
Tikriausiai esu patriotė.:) Arba tiesiog labai prieraišus žmogus. Kad ir kaip ten bebūtų, vertinu tai ką turiu čia ir dabar.
Kam jūs kalbat apie Lietuvą, kaip apie gyvą daigtą? Atsipeikėkit, čia tik žemės lopinėlis. Koks skirtumas kur gyvent?"mano tėvynė- visas pasaulis".Meilė Lietuvai yra tas pats kas meilė spintai, ar dar kam nors. Na negyviems daigtams. Gerai čia likit,. negerai važiuokit..ot problemos. Aš nejaučiu meilės nei Lietuvai, Nei Anglijai, nei Prancūzijai, nei drabužių spintai. Gal mano mintys šokiruoja, bet žinau, kad esu teisi. Chi Chi ( prie ko tas chi chi nežinau)
Man tai grynai genetinis faktorius: juk europieciu (europietisku bruozu ir pan.) tevu vaikas gimes kokioj Japonijoj ar Afrikoj... na nezinau, ar gali jaustis siaurom akim, ar juodos spalvos oda... Musu laikais su musus virtualiais rysiais, internetais ir pan. tevyne yra tas pasaulis, kuris buvo atramos tasku vaikysteje.... ir jei lietuviu tevu kudikis augtu Maroko valstybej, bet tevai prie kompo nuolat su kuo bendrtavo pvz, lietuviskai ir pan. tam vaikui tevyne butu Lietuva... Ir taip butu su bet kokia kita tautybe.
Oi, kokie sudėtingi tie reikalai... Aš, kaip išeivė, turėčiau būti seniai tas sąvokas savo galvoje surūšiavusi. Deja...
Mūsų vaikai gimė ir užaugo (na, dar nepilnai...) čia, bet vis tiek mums, kaip tėvams, sunku susitaikyti su tuo, kad jiems gimtinė ir NAMAI nebe Lietuva.
Gimtinė, tėvynė - man visos tos sąvokos daugiau siejasi ne su VIETA bet su tokiais faktoriais, kaip kalba, tradicijos, gyvenimo būdas.
Na, ir mano nuomone. Gimtinė - ten kur gimei (pats žodis tai pasako). Tėviškė - mano nuomone, tėvų gimtinė, ten kur dažnai lankaisi (gal būt). Aš gimiau Marijampolėje, o dabar gyvenu Raseiniuose - gana dažnai pasiilgstu savo miesto, o mano tėviškė - dažnai prisiminimuose, nors ta žemė jau apleista. O tėvynė - tai taip kaip sako St Sebastianas...