Ko ieškote? Ko nepametėte? Argi čia įvertina tai, ką rašote... Aišku, kas ko ieško, tą ir randa...Nuobodybės toje kūryboje tikrai daug, neiški ne tik struktūra, bet ir mintis... Žodžiu, namai be stogo...
Svarbu, kad tau sekasi rašyti...Smagu, kad gali kurti... Juk tai ne visiems duota... Klysta ir tie, kurie mano, jog yra šventieji... O toji kritika, jeigu tik padeda, tai ir gerai... Kartais geras žodis geriau, negu koks juokelis...Gyventi verta...
Tai išeina, kad jei negauni komentaro iš tikro geriausia su(si)naikint;}-va aš teisi pasirodo-aguonos grūdas tėra...Pala, o ką daryt jei vidurkis du, o komentaras tik vienas - naikint ar nenaikint - štai kur klausimas;). Bet man atrodo čia dar viena problema per didelis kūrinių skaičius, labai turėtų nuvargint balsuot;}
kūrinį Kūriniu padaro autoriaus mintys. bet mintys negali būti kritikos objektu. galima kritikuot stilių, stilistiką, raišką, išsakyta ar neišsakyta, paveikumą, emociją ir t.t. ką daryt jei mintis aguonos grūdo?
Manau tereikia susiimt ir pabandyt parašyt bent taip, kad prieš rašydami vienetą kritikai bent sekundę padvejotų. Reikia impact'o kažkokio. Ir žiūrėk gal dar ir pakomentuot sugalvos. Jei nekomentuoja, turbūt neverta, nes prasto kūrinio iš esmės į labai gerą nepaversi;} Va todėl visus savo ir naikinu;}
Štai taip--iškart, ignoruojant diskusijos temą, pereinama prie asmenybių ir grasinimų susidoroti. Kokie "poetai", tokia ir "poezija". Taip ir toliau. Jaunimas įvertins.
Kad suprasti "kodėl", daugeliui reikia ne vieno mėnesio pasitrinti rašykuose, susikalbėti su kaimynais, apšlifuoti savo stilių, atrasti tai, kas patinka skaitytojui, o ne tik pačiam kūrėjui. Aš vaikystėje irgi rašiau eiles apie antenas ant daugiaaukščių stogų ir neabejoju, kad čia už jas būčiau apmėtytas kuolais, nors kitose srityse gaunu ir trejetų...
O daug didesnė blogybė, kai naujas žmogutis, tik užklydęs į rašykus, iš karto ima ieškoti teisybės ten, kur ji netgi teoriškai neįmanoma. Manai, po šitų diskusijų visi įtikės, kad tu rašai nuostabiai? C'mon, plačios pievos tavęs laukia ir ilgas viduriavimas. Ir čia dar gražioj formoj. Taip kad imkis darbo, semkis įkvėpimo iš neteisingo gyvenimo, o vietiniai poetai pasirūpins, kad būtum reguliariai nusodinamas nuo dangaus ant žemės. Kad nepasirodytų per saldu. Per kančias į žvaigždes, kaip sakoma...
Manau kad taisyklė,kelianti pasipiktinimą daugelio saito vartotojų ir esanti patogi tik adminams ir mažam rateliui "saviakų", yra nepriimtina ir turi būti panaikinta.
Atsiprašau,pasitaisysiu: caro laikais cenzoriai buvo visiems žinomi žmonės, su jais galima buvo susitikti, pasiginčyti,apgint savo kūryba. Čia net to nėra. Slepiasi, braukia nepalikdami pėdsakų kaip nusikaltėliai.
Tokie jie ir esa. Spręst apie kūrybos vertę galim tik mes, skaitytojai, visuomenė.Linkiu sėkmės.
Šio saito adminams pasimaišė protas, jie nusispjovė į demokratiją ir įvedė cenzūrą, kaip caro laikais. Dabar jie sprendžia kokį kūrinį rodyt visuomenėj o kokį ne.Nei turinys, nei eilėraščio tobulumas įtakos neturi, čia veikia asmeninės simpatijos ir antipatijos.Šiknlaiziams suteikiama pirmenybė. Tai išvada--treniruok liežuvį, jaunuoli.:)))
Sutinku su viskuo, ką parašėte ponas. Bet, kaip jau minėjau, nesuprantu, kuo manasis eilėraštis prastesnis už begales kitų, kurių daugumai reikėtų mokytis daug labiau negu man. Atmeskim visus, vertintus geriau už mane. Imkim visus, vertintus vienetais. Jie vis dar ten! O manasis tik mano profilyje... Ir man ramybės neduoda: kodėl?
Perskaičiau tavo eiles. Na, eilių turinys išties nėra blogas - šviesus, idealistinis, pozityvus, eilėraštis apie alkoholį dar ir šviečiantis visuomenę, kas iš esmės yra gerai, Bet kalbant apie pateikimą - na, labai jau naivu ir primityvu. Matyt, esi pradedantis, o dar ir amžius labai jaunas, taigi vaikine, su rašymais tau dar mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Paieškok ne tokių nuvalkiotų sakinio konstrukcijų, įdomesnių išsireiškimų, kažkokio šmaikštumo, perkeltinių prasmių, kad nebūtų viskas taip vaikiškai tiesu ir naivu. Taip kad, kaip ir sakiau, reikia tobulinti patį stilių, pateikimą, o idealizmo - neprarask, šiais laikais jis retas, kaip auksas pelenuose.