Galiu viena pasakyti - visi mano sukurti veikėjai bent šiek tiek panašūs į mane (tai išvaizda, tai elgesiu, tai kai kuriais charakterio bruožais, nutikimais, apmastymais). Manau visų rašytojų veikėjai bent kiek būna panašūs į juos pačius. Tačiau mano veikėjai būna skirtingi. Ir stengiuosi juos padaryti skirtingais. Vieni pikti, kiti angeliukai, treti stiprūs fiziškai, dar kiti - psichologiškai; dar vieni sutrikę, o dar kiti - drąsiai žengiantys gyvenimo keliu. O jei visi mano sukurti veikėjai susitiktų vienam vakarėly... na, manau atsirastų neišskiriamų draugų ir kiltų bent kelios riaušės.
Diskutuosim apie tai, kaip mes mylim savo veikėjus ir kokie jie yra geri, nes nugi visi nori nenori esam žiaurūs egoistai ir mums visada patinka tai, ką patys sukuriam (t.y. mes patys sau nepaprastai patinkam), tad va dabar pasidalinkim savo savimylos istorijomis.
O jei rimtai, veikėjų mylėti negalima, dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Jų reikia nekęsti. Daryti jiems visokias kiaulystes ir elgtis su jais taip, kaip su mumis pačiais elgiasi gyvenimas, t.y. žiauriai nepaprastai gyvuliškai neapkęsti. Tada viskas bus gerai.