Na, kiek aš suprantu apie eiles, tai jos skirtos banalius dalykus pavaizduoti taip, kad kiekvienas pirdžius patikėtų - tai nėra banalus dalykas. Tai - kažkas daugiau, ko paprastas protas neturėtų taip lengvai suvokti.
Žinoma, tai nėra tiesa, tik iliuzija. Banalūs dalykai tėra banalūs dalykai, kad ir kiek beeiliuotum.
Pavyzdžiui, pirmas eilėraštis. Bevardė versmė. Atrodytų, poetė šaukiasi kito žmogaus prabudimo, vadindama tą "prabudimą" vis kitais vardais. Pavyzdžiui, savo apkiautusio meilužio, kuris be televizoriaus ir butelio alaus nieko daugiau nemato. Tačiau tik taip atrodo. Tokia aliuzija.
Iš tiesų šie žodžiai gali reikšti ką tik nori. Asmeniškai aš nepažįstu tos poetos, todėl galiu teigti - atsibudo moterėlė iš ryto, pagirių kamuojama, pajuto, kad ją tuoj trūktels virš unitazo. Paskubomis surėdė eilių, kad jos skrandis ilgai nesikontūzytų ir trūktelėtų. Vualia - tai - kūrinys, skirtas skrandžiui palengvinti. Geriau įsiskaičius netgi visos reikalingos nuorodos jaučiamos. [i]nes tą balsą, į saulę grįžusi,
iš bevardės versmės ėmei[/i] - argi čia kalba ne apie samagono butelį?...
Taip, taip!
Na gerai. Antras eilius. Nežinau, ką reiškia tos barkarolės - praleiskim ir nerkim į plačias eilėraščio pievas.
Vėlgi prisiminkime - eilėraščiai skirti banalybėms vaizduoti nebanaliai. Todėl eilėraščius mintyse verta suvulgarinti tiek, kol gausi abstraktų paveikslą. Šiuo atveju - stovi mergina ant aplūžusio liepto, šalia kurio vandenyje mirksta valtis kiauru dugnu. Maždaug už 50 žingsnių, ant pavasarinio ledo laksto žvejai ir mėto dinamitą į ledo properšas. Arba kaišioja du laidus. Ne esmė. Esmė ta, kad nuobodžiai teka upė ir apie ją normaliai pasakyti nėra ko. Vadinasi, belieka eiliuoti.
Lygiai kaip ir trečias eilėraštis. Manai, ten pilna lyrikos? Ne, ten pilna banalybių. Na, trečiuoju atveju jos dar taip susuktos, kad tenka atnarplioti Gordijaus mazgą, itin suprastum, kas norėta pasakyti. Kai reikia narplioti mazgus ([i]Žingine žengia vėl sartas arklys lyg sapne, apsieinam be rudeninio obojaus – o valnda, nykiai žavi, ąžuolo lapais užkloji jau sausą akmens baseiną...[/i]), tai vertėtų prisiminti taisyklę - jeigu nesupranti, ką autorius norėjo pasakyti, tai labai tikėtina, kad ir jis nesuprato. Tai nėra blogai. Dalis poezijos paremta tokiu postulatu. Skaitai, matai žodžius, o prasmės nėra. Nepaisant to - skamba gražiai.
P.S. Jeigu nepatiko tai, ką čia perskaitei - nesikrimsk. Jei būčiau tai parašęs mokykloje, greičiausiai mano įvertinimas būtų 1. Nepaisant to, tai mano nuomonė apie eiles. O už savo nuomonę reikia mokėti pakovoti. Ir jeigu mokytojas sako "Aurimai, o tau neatrodo, kad pirmas eilėraštis - tai skatinimas sielai prabusti?" aš turiu pilną teisę rimtu balsu pareikšti: "Gerbiama mokytoja, sielai labiau tinka muzika. O rytinėms pagirioms - poezija. Pats patyriau."
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
|
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |