Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





5 sakinių nugalėtojai
2010-10-25 03:36
Valio! Pagaliau baigėsi! Sveikinu nugalėtojus! Aš tikrai nesitikėjau, tikrai nesitikėjau, kad šitiek jūsų... norėjo vienas kitą sužavėti 5 sakiniais! Sudalyvavo net 24 autoriai!
    “Tavo 5 sakiniai” yra truputėlis teksto. Kviečiau visus rašyti, prisijungti šio darbo, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė labai lengvas bei nekomplikuotas, be jokių įsipareigojimų. Per mėnesį jūs visi įsibėgėjote. Su siaubu netrukus suvokiau, kaip bus sunku tekstus vertinti - aš sunerimau! Ėėė… Kieno sakiniai efektyviausi? Kaip gi dabar nuspręsime? - turbūt mintyse jūs manęs klausėte.
Tikslas kurti, bei mokintis, aš atsakau. Visa ši rašliava yra niekas daugiau, kaip nuostabus žaidimas. Tad aš pasitelkiau tam tikrais rašymo pagrindais, kurie, mano manymu, yra geri, o taip pat jie padėjo man išrinkti “Tavo 5 sakiniai” nugalėtojus.
Vertinti reiktų galvojant apie tai, kad menas yra rašyti apie tai kas žinoma, taip kaip nėra žinoma, arba įprasta.
Išvysti apie ką autorius kalba, nesant to mačius ištikrųjų.

O kaip išdėstyti žodžiai, koks teksto nuspėjamas charakteris? Kiek paliesta?

Kiek tekstas turi jautriųjų elementų, kaip matymo, klausos, lietimo bei uoslės pojūčių?

Ar yra palyginimų, metaforų, vaizduojamųjų simbolių?

Tad sveikinu pirmųjų vietų nugalėtojus Laukinę Obelį ir Lietum_sninga!!! Jų tekstai:

„Jis šliūkšteli į kriauklę vos prieš minutę išvirtą kavą ir paskubom atlapoja langą, bandydamas išvaryti lauk grėsmingą aromatą. Velniškai norisi kavos, bet šįryt visgi ne tai yra visų svarbiausia. Galbūt toks rytas niekada nebepasikartos, kaip vienkartinė šventė, aplankanti namus netikėtai ir lygiai taip pat nelauktai pasitraukianti, todėl geriausia viską daryti apgalvotai ir be klaidų. Tačiau viduje auga pasiutiškas susierzinimas. Staiga jis suvokia, kad nepastebėtai jo gyvenimo knygoje jau praversta visa krūva lapų, ir niekada, kad ir kas benutiktų, nebepavyks vėl elgtis kaip įsimylėjusiam devyniolikmečiui“  Laukinė Obelis

  „Šaižus garsas, pasigirdęs tolumoje, pasiekė ir mane nuaidėdamas per apleisto fabriko patalpas. Aš visu kūnu jaučiau, kad šis garsas blogiau už viską, kas man buvo nutikę, bet geriau už tai, kas manęs dar laukia. Oda pasišiaušė tarsi akylos katės, kuri turi apginti savo vaikus, kai išgirdau slogius žingsnius mano šiandieninio guolio link. Norėjau bėgti, slėptis, šauktis pagalbos arba tiesiog daryti kažką, bet nesugebėjau, tik sustingau tarsi ledo luitas, kuriam subirėti užtektų vieno švelnaus plaktuko smūgio. Žingsnių nebesigirdėjo, jų savininkas stovėjo priešais mane“  Lietum_sninga

Sveikinu antrųjų vietų nugalėtojus Condigo ir Mil2kas!!!

  „Nešu nuodėmę saujomis. Apsigaubęs lininį gobtuvą, lino marška ir ėriuko odos vyžom . Smuiko griežime, it gluosnių prievaizdas. Per šilkinį rūką, po naktiniu, tačiau begėdiškai tuščiu žvaigždėmis, rudens dangumi. Link bedugnės nešu, mat čia pradanginamos mano visos paslaptys“  Condigo

  „Išalkusi ir susinervinusi dėl nevykusios medžioklės bridau per pelenų košę artimiausio miestelio griuvėsių link. Šuo kaip visada budriai šuoliavo priekyje, nei kiek nenusivylęs savo pastangomis sugauti vakarienę. Kadangi jau temo privalėjau susirasti saugią vietą nakvynei. Nykioje pilkumoje skendėjęs miestelis, atrodė kaip sugriuvusių ir apleistų namų kapinės. Storas pilkų debesų sluoksnis rūsčiai dengė visą dangų, lyg didžiulis veidrodis atspindėdamas visą pilkumą vyraujančią žemės paviršiuje“  Mil2kas





Likusiems autoriams linkiu nenusiminti, bei nesupavydėti nugalėtojams, o laukti naujų žaidimų. Aš ką nors dar sugalvosiu!
Štai likusieji darbai. Atsiprašau, kad be autorių vardų, tačiau aš žiūrėjau į tekstą ir tik į tekstą. Štai jie:

  Laikrodis rodė pusiaudienį, bet saulė vis dar nesiruošė pakilti virš horizonto. Drebančiose rankose laikiau žibintą, ir bėgdamas link slėptuvės meldžiausi, kad mano nuojauta nepasitvirtintų. Nežmoniškas šaltis ir tamsa gali sudraskyti kiekvieno sielą į skutelius, nepalikdamas nei menkiausios vilties pabusti iš šio košmaro. Net mums, sugebėjusiems sulaukti šios dienos, nepavyktų jam pasipriešinti. Tenorėjau vieno, žūt būt išpirkti savo kaltę, prieš susitaikant su negailestingu likimu.

  Kas ten žemai? Vistiek kažkas yra, nesvarbu kaip vadina. Nuleidus kojas į bedugnę visokių minčių kyla. Tik ne apie mirtį, nors būtent jos ir kvieteis ne sykį, bet ne dabar, tik ne dabar-kai lipantys medžiai aukštyn tokie žali, o saulė šildo nugarą. Viskas viskas aplinkui nepažįstamai gražu, ko akis niekada nematė.

  - Tu nesi jų dukra, Rusne, - drebančia ranka teta Adelė perbraukė plaukus, taisydamasi pakrypusį kuodą, išrasojusi kakta išdavė didžiulę įtampą, - manėm, niekada šito nesužinosi...
Ji sunkiai atsistojo, priėjo prie lango, tylėdama žvelgė į apsnigtą kiemą.
- Jonas neturėjo grįžt. Ir šitaip viską sugriaut...
Staiga visa erdvė susitraukė iki manęs vienos.

  Pakėliau ranką ir murzina marškinių rankove nusivaliau prakaituotą kaktą. Tada sustojau ir, prisidengusi ta pačia ranka, pažvelgiau į saulę. Ši jau pamažu ropštėsi nuo dangaus skliauto viršaus, bet vis rimstantis vėjas pasmerkė mus dar didesnei tvankumai nei vidurdienį. Jutau, kad visi ekspedicijos nariai nusivarę nuo kojų, bet nė vienas nenorėjo sustoti. Peržvelgiau lėtai į prieky pėdinančius žmones ir šūktelėjau, kad visi girdėtų:
- Dešimties minučių pertrauka!

  Nežinau, kas jis man buvo daugiau- ar motinos meilužis, ar mano persekiotojas. Esu tik mergina – per daug silpna, kad nepabandyčiau atkeršyti, per daug stipri, kad nepajėgčiau to padaryti. Už kvailas ašaras, kurios nieko negelbėjo, už baisias naktis ir sapnus, kurie prikelia iš miego garsiai šaukiančią, ir už tą kvaišą, kuri jį įsileido, krito po kojų, kuri pardavė savo dukterį, ir kuri kasdien dabar sriūbauja vakarais, neleisdama ramiai galvoti.
Tikrai žinau, kad nesigailėsiu nieko, o senasis iškrypėlis nieko nebegalės pakeisti.
Niekada nelaikiau savęs didele gražuole, bet seilę varvino ne vienas- niekam ir nedraudžiau.

  Ką pamanytumėt apie moterį, kuri ką tik „įvažiavo“ į jūsų automobilio šoną? Tą, kuri ramiai užsivedė savo naujutėlaitį mersą, pavažiavo į aikštelės kraštą, kad galėtų įsibėgėti, ir - BUM! Tiesiai į jūsų senutėlę mazdą. Dar prieš pažyrant stiklams spėjate pamatyti mandagią moters šypseną. Jums skirtą šypseną!!!

  Nori sužinoti kaip paaiškinti žmonai, kad kita moteris tau reikalinga dėl sveikatos ir kitaip negalima? Kad bilietas į kašės varžybas iš paskutinių likusių šeimos santaupų yra pati pritingiausia išeitis? Kad alų su draugais geri norėdamas geriau suprasti šiuolaikinį meną? Kad mašinos tiuningas yra dėl to, kad toks naujas valstybės įstatymas? Visa tai ir dar daugiau rasi šioje knygoje „Vyro laimė“.

  Juoda ir raudona buvo mėgiamiausios jos spalvos.  „Tamsūs drabužiai leidžia man tapti nepastebimai, bet jei nori pažinti mane... giliau... “, – vylingai nusišypsojo ir siurbtelėjo šiaudeliu ledų kokteilio. Veikiausiai tuomet galvojo, kad taip lengvai pavyks mane suvilioti, juk buvo dar visai jauna mergaitė. Nesusilaikiau ir prunkštelėjau. Žinoma, jaunoji dama įsižeidė ir pakilo nuo stalo, o jai apsisukus į akis krito kraštelis baltų kelnaičių su rausva širdele.

  O tada lėtai lapkričio lietus pavirs į snaiges.
Išeisiu vieną rytą laukan ir įkvėpsiu sniego, šalčio ir ledo. O tada vėjas atneš man tavo atminimą ir pradėsiu tyliai sau niūniuoti „Ar išsaugosi mano meilę??? “ Žinodama, kad tai AŠ esu ta, kuri tą meilę turi išsaugot. O slapta tikėsiuos, kad tau irgi kartais būna lygiai taip pat sunku kaip ir man, ir tau taip pat aštriai skauda kaip ir man, ir kad ir tau kartais taip pat sunku įkvėpti – kaip ir man.

  Aplinkui nieko nežadanti tyla ir atrodo, kad nėra jau jokios išeities, viskas baigta. Tarsi būčiau katės viduje. Ją pervažiavęs automobilis tolsta, žolėje palikdamas rainą bejėgį kūnelį suknežinta galva. Tik pilvas, dar kurį laiką pilnas gyvybės, liula, banguoja. Šitam juodam, beprasmiškam laike ir įstringu.

  Gyveno kartą graži mergaitė. Draugai ir kaimynai ją vadino Bekepuraite, o už akių buka besmegene. Mergaitės mama labai mėgo raudoną spalvą ir norėjo nusipirkti raudoną skrybėlę tokią, kokią turėjo vaikystėje, tačiau tam neturėjo pinigų, todėl išvažiavo dirbti į karštąją Ispaniją, skinti raudonų pomidorų, o Bekepuraitei griežtai įsakė: kas antrą dieną aplankyti senelę, nunešti jai du butelius alaus ir cigarečių pakelį.
Vieną dieną, kaip mama ir liepė, susiruošė mergaitė eiti pas senelę: į plastikinį maišelį įsidėjo alų bei cigaretes, užrakino namų duris ir pėsčia iškeliavo į kitą miesto galą.
Vos tik mergaitė išėjo iš laiptinės, ją pastebėjo Vilkas, sėdintis nebenaujame „Golfe“...

  Ruukas ne visuomet buvo visas iš karto. Jis atsimena. Nors – ne viską. Seniai buvo. Ruukas buvo gentis, o gal tik šeima.

  Tiliai girgždėdamos atsiveria durys ir pro jas įsiveržusi skaisti saulės šviesa užlieja niūrią patalpą.
Po kojomis sudejuoja metų metus neliestos lentos. Tuo pat metu kampe kažkas sukrebžda ir mergina, akies krašteliu pagavusi judesį, skubiai pasisuka, pasiruošusi blogiausiam...
Tyliai cyptelėjusi maža pilka pelytė prabėga pro šalį.
Tylus atodūsis suvirpina slogų orą.

  Žmogau! Jei atsivertėte šį sąsiuvinį, žinokite: šie tekstai rašyti ne tam, kad juos skaitytų pašalinis žmogus. Tai tik kasdieniniai sąmonės atspindžiai, labiausiai įdomūs pačiam autoriui. Informacija, pasisavinta iš šio Dienoraščio, nesuteiks niekam kitam džiaugsmo. Sąžiningas žmogus turėtų jaustis nepatogiai, be autoriaus leidimo skaitydamas Dienoraštį, kuris atstoja jam maldas.

  Kai tą kartą sėdau į traukinį, aš nežinojau, kad grįsiu jau nebe tokia, kokia palikau šią šalį. Susiraukšlėjusios kaip žemė mano rankos jau nebe kilo taip auštai kaip kadaise. Mano kojos jau nebe priminė šokėjos laikų. Bet mano mintys... jos neseno. Buvau žingeidi ir tebesu tokia pati šėliotoja.
  Kai grįžau gimtinėn, pamačiau tik griuvėsių krūvą mano grytelės vietoje.

  - Ne, jūs tik pažiūrėkite. Sėdžiu sau medyje, nieko neliečiu, džiaugiuosiu paskutiniais šalčio malonumais ir kažkokia kvaila mergiotė mėtosi į mane sniego gniūžtėmis. O juk tai paskutinis mėnuo, kai aš, paprastas snieginis, dar galiu, niekieno nematomas, gėrėtis naktiniu dangumi. Reikės jei snaige po apykale palįsti, lai supranta, kad su žiema žaisti negalima.

  Tirpdamas nuo to įkaitusio jauno kūno, tekėdamas vandens srovele jai per nugarą, svajojau, kad kada nors Žiemos Valdovė padovanos man galimybę sužibėti danguje tarp mano ledinių brolių.

  Pėdindama po kojomis gurgždančiu sniegu nuklota gatve, mergina rankose spaudė gniūkštę ir kaip vaikystėje, smarkiai užsimojusi metė į apsnigusio medžio šakas, nukrėsdama nuo jų sniegą. Žiema artėjo į pabaigą, tačiau vėsus oras, rodos, dar nenorėjo pasitraukti. Mergina nekantraudama laukė pavasario, kai pievos atsiskleis visu grožiu, pražys pirmosios gėlės, o medžiai pasipuoš žaliuojančiais lapais. Oras bus šiltas, prisisotinęs žiedadulkių kvapu. Užklupę pavasariniai lietūs tirpdys paskutinius ledo likučius dengiančius ežerėlio krantus.

  Man buvo gėda. Man buvo gėda. man buvo labai gėda. Ir aš dabar žinau, dar keturis kartus gyvenime mane ištiks tokia pati gėda. O kodėl aš skaičiau vadovėlį „ viskas apie gėdą“?

  O tada nusiėmiau savo žmogišką kaukę, išskleidžiau sparnus ir nuskridau link  tolumoje stovinčių namų.
  - Šiai dienai man užteks! Mano darbo valandos baigėsi!  Juk man tinkamas subjektas vis tiek neateis! -  pakilau virš debesų, o ten didelis ir  mėnulis. - Danguj šią naktį šalta bus!

  Pirmas kartas, kada aš išgirdau apie tą kalną buvo tada, kai slampinėdamas jūros pakrante sutikau vietinį miestelio gyventoją. Vėlyvo amžiaus vyriškis plonos medžiagos apsiaustu, staiga netikėtai išdygo man prieš nosį, kai jau rengiausi eiti namo; jo veide aš neįžvelgiau jokių emocijų, kurias paprastai mes rodome sutikę mums nepažįstamą žmogų, - ir visgi jo akys rodėsi svarbios, reikšmingos.
Beveik visą pusvalandį kalbėjomės apie nieką, daugiausia apie tai, kad čia graži vieta, labai mažai užklystančių, jo žodžiais tariant „paklydėlių“; minutėlę galvojau, kad pokalbis kiek nuobodus, tačiau aplinkui nieko daugiau nepažinojau, buvau vienas, mano atostogos ėjo į pabaigą, tad mėgaudamasis vakaro drėgme, įšilusiusiu po kojomis smėliu, lengvu vėjeliu, stovėjau kiek atokiau nuo jo, ir tiesiog klausiau.
Jis jau norėjo mane palikti, - tai supratau iš nukrypusių akių į šoną, - vis dėlto nepažįstamasis kažko delsė. Išvydau kaip staiga mostelėjo ilga ranka į pakrantės tolumą, tuo tarpu reikšmingai man mirktelėdamas, taip sukeldamas susidomėjimą, - turbūt atrodžiau jam labai apsūdęs, jau buvo vėsu ir temo. Taip atgavau savo budrumą, pažvelgiau į tą pusę, tačiau vyriškis greitai pasišalino man nieko nepaaiškinęs, aš neįstengiau jo įžiūrėti tamsoje, - nežiūrint į tai, kad vilkėjo šviesų apsiaustą, - tad kiek nustėręs žiūrėjau į tamsą kurį laiką, tada pasukau namo.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-28 10:58
EyesTrueDe_Lies
Nėra už ką...
Tikrai taip, aš galvoju apie naują kūrybinio rašymo žaidimą labai greitu metu!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-26 22:05
Laukinė Obelis
Sveikinu laimėtojus :)
Ir dėkoju organizatorei - puiki iniciatyva :)
Galėtų daugiau tokių būti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-26 18:12
EyesTrueDe_Lies
Taip pat dėkoju visiems dalyvavusiems:

yumez
Gitana Siauliene
Lillit
Dvasių Vedlė
Dalyvis
vaizduote
Nepataisomas romantikas
Sniego mėnuo
Lengvai
Ilja
Laukinė Obelis 1 vieta
Arschad
Auga Viskas
Lietum_sninga 1 vieta
Kornita
Condigo  2 vieta
Artur Wilkat
Kerli
Mil2kas  2 vieta
Skaičių karalienė
Gyvos sielos
EyesTruedelies









   
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)


 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą