Žmogaus odos spalvos vabalas

Ji sėdi prieš kompiuterį. Ant naktinių – motinos chalatas, basos kojos sukryžiuotos, atsilošusi.
– Imk, – sakau, atkišu dėželę.
Atsisuka, išima vieną saldainį.
– Imk, imk visus, – prikišu dėžutę arčiau.
Paima kitus du saldainius, įsimeta į chalato kišenę.
– Su vardadieniu, tėve, – tarsteli stodamasi, lūpomis paliečia skruostą kažkur prie ausies.
Paskui vėl atsisėda, prisitraukia kėdę arčiau stalo. Apmetu kambarį akimis: pravira spinta, lova, rašomasis stalas su kompiuteriu, šildytuvas prie lango; šviečia du gulsti oranžiniai strypai.
– Gal išjunk šildymą? – sakau. – Elektrą eikvoji.
Kelias sekundes ji pasėdi, žiūrėdama į ekraną, tada pašoka, iš spintos išsitraukia kojines, maunasi; jos blauzdos jau ne tokios liaunos kaip anksčiau. Dviem pirštais nuspaudžia mygtuką šildytuvo viršuje, vėl grįžta ant kėdės prieš kompiuterį. Prieblandoje iš lėto blykšta oranžiniai strypai, už lango įsiplieskia gatvės žibintas. 
– Dar viena diena praėjo, – sakau.
– Aha, – ji prataria po kurio laiko; atsilošusi, koja ant kojos, rankos sukryžiuotos.


Paryčiais imu kosėti. Ji neateina. Kelis kartus sukosėju taip garsiai, kaip tik galiu, įsiklausau. Nubudo: per miegus vartytųsi arba atsidustų, dabar guli nekrutėdama ir tyli. Durys tarp mūsų kambarių praviros, aš visada prašau neuždaryti.
– Jurga, – sakau, – Jurga, ateik.
Ji nesikelia, tyli.
– Jurga! Jurga! – surinku.
Girdžiu, kaip sujuda, girgždindama lovą,  basomis atšlepsi per grindis. Įjungia šviesą.
– Padėk, negaliu atsikelti, –  ištiesiu ranką.
Ji ištraukia mane iš patalo, prilaiko, kol stojuosi. Pasakau, kad dabar jau viskas gerai, kad galinti eiti. Paskui atsikrenkščiu ir išspjaunu skreplį į plastikinį bidoną kambario kampe, grįžtu į lovą. Guliu pusvalandį, valandą. Užmigti neišeina, pajuntu, kad visai norėčiau šlapintis.
– Jurga! – sušunku.
Ji ateina, trukteli mane už rankų, išeina. Nusilengvinu į bidoną kampe, atsigulu. Ji vartosi lovoje, šniurkščioja nosimi. Staiga atsikelia, spragtelėjimas, gelsva šviesa iš jos kambario pro tarpdurį, sušiugžda patalai, ji grįžo lovon. Girdėti, kaip šlama puslapiai, turbūt varto žurnalą.