Ji sėdi prieš kompiuterį. Ant naktinių – motinos chalatas, basos kojos sukryžiuotos, atsilošusi.
– Imk, – sakau, atkišu dėželę.
Atsisuka, išima vieną saldainį.
– Imk, imk visus, – prikišu dėžutę arčiau.
Paima kitus du saldainius, įsimeta į chalato kišenę.
– Su vardadieniu, tėve, – tarsteli stodamasi, lūpomis paliečia skruostą kažkur prie ausies.
Paskui vėl atsisėda, prisitraukia kėdę arčiau stalo. Apmetu kambarį akimis: pravira spinta, lova, rašomasis stalas su kompiuteriu, šildytuvas prie lango; šviečia du gulsti oranžiniai strypai.
– Gal išjunk šildymą? – sakau. – Elektrą eikvoji.
Kelias sekundes ji pasėdi, žiūrėdama į ekraną, tada pašoka, iš spintos išsitraukia kojines, maunasi; jos blauzdos jau ne tokios liaunos kaip anksčiau. Dviem pirštais nuspaudžia mygtuką šildytuvo viršuje, vėl grįžta ant kėdės prieš kompiuterį. Prieblandoje iš lėto blykšta oranžiniai strypai, už lango įsiplieskia gatvės žibintas. 
– Dar viena diena praėjo, – sakau.
– Aha, – ji prataria po kurio laiko; atsilošusi, koja ant kojos, rankos sukryžiuotos.


Paryčiais imu kosėti. Ji neateina. Kelis kartus sukosėju taip garsiai, kaip tik galiu, įsiklausau. Nubudo: per miegus vartytųsi arba atsidustų, dabar guli nekrutėdama ir tyli. Durys tarp mūsų kambarių praviros, aš visada prašau neuždaryti.
– Jurga, – sakau, – Jurga, ateik.
Ji nesikelia, tyli.
– Jurga! Jurga! – surinku.
Girdžiu, kaip sujuda, girgždindama lovą,  basomis atšlepsi per grindis. Įjungia šviesą.
– Padėk, negaliu atsikelti, –  ištiesiu ranką.
Ji ištraukia mane iš patalo, prilaiko, kol stojuosi. Pasakau, kad dabar jau viskas gerai, kad galinti eiti. Paskui atsikrenkščiu ir išspjaunu skreplį į plastikinį bidoną kambario kampe, grįžtu į lovą. Guliu pusvalandį, valandą. Užmigti neišeina, pajuntu, kad visai norėčiau šlapintis.
– Jurga! – sušunku.
Ji ateina, trukteli mane už rankų, išeina. Nusilengvinu į bidoną kampe, atsigulu. Ji vartosi lovoje, šniurkščioja nosimi. Staiga atsikelia, spragtelėjimas, gelsva šviesa iš jos kambario pro tarpdurį, sušiugžda patalai, ji grįžo lovon. Girdėti, kaip šlama puslapiai, turbūt varto žurnalą.

Romos imperatorių gyvenimai atrodo mums labai patrauklūs tik todėl, kad esame labai savimi susidomėję padarai. Mažų mažiausiai - laikome save centrais mūsų pačių visatos, žinoma, skirtingo masto, bet vis tiek visatos, taigi turinčios centrą <...>  Su cezariu susitapatinti lengviau negu su konsulu, pretorium, liktorium ar vergu, net jeigu tavo dabartinė padėtis atitinka būtent jų padėtį. Tatai neturi nieko bendra su noru padidinti savo galias ar siekius, tatai susiję su suprantamu polinkiu regėti dalykus padidintus (taip sakant), matyti ryškiareljefius sukompromituotos dorybės, ydos arba saviapgaulės pavyzdžius, o ne miglotus, neraiškius jų originalus už gretimų durų arba veidrodyje.

Josif Brodskij, Skiriama Markui Aurelijui

ji klausia
ar tu mane pažįsti

ji sako
tu manęs nepažįsti ne

užuolaidą pataiso atsisėda
vėl stojasi taisyti užuolaidos

kiek laiko svarstė - ateit neateit
atėjusi galvoja - reikėjo neiti

(kaip katė -
išpuolus laukan tuoj prie durų
sugrįžus namo vėl apsisuka)

visada nori būti kitur
pradėjusi eiti kodėl ėjo pamiršta

kai pirštus į plaukus suleidžia
kai kojomis apkabina

vis kužda
pasiimk ir išnešk

kužka
eikim liepk paskui tave eiti

ji eis

(herojus merginą
nuo klausimų gelbsti)