Vėlinėms ateinant

iš bet kur sugrįžtu į rudens besiblaškantį vakarą
į lietingai verkšlenančią maldą, į mūsų žodžius.
sugrįžtu, kad ištirpčiau su žvakės įkaitusiu vašku
ir regėčiau, kaip Vėlinės kviečia į Amžių namus.

mes abu artimi šią akimirką nešdavom kryžių -
ilgesingais veidais tarp kitų ilgesingai orių.
niekada nemaniau, kad viena aš tiktai pasiklydus,
lyg netyčia atėjus prie tavo šaltokų kapų.

tu tiktai netylėk – per ilgai nevirpėjo gitaros,
per ilgai neskraidino tos lūpos šėlsmingų dainų .
tik nebus niekada taip skaidru, iškilminga ir gera,
kai viena pasunkėjusį ilgesio kryžių nešu.