Velia vėtros obelų šinioną

Mano sode irgi siaučia audros,
Net gi drąsą  drebindamos lig gelmių,
Tankiai ir perkūnija sugriaudžia,
Nenuskriaudus angelų anei velnių.

Pažiūrėk, nukrinta sausas lapas,
Nuo padžiūvusios alyvinės obels, -
Tampa panaši į sausą šapą,
Bet kitąmet ji žiedais ir vėl pabals.

Pas tave atostogų jau metas,
Tad klausykis vasaros dainos svaigios...
Ir audra alyvinę tekrato,
Nepakeist repertuaro jos baigos.

Velia vėtros obelų šinioną,
Karčiai sudejuoja netgi ąžuolai.
Užmuša ir vakaro svajonę,
Ir paslėptas paslaptis giliai, giliai...