Ding dong, mokysiuos nors valgyt pasidaryt, o tai kaput.

Šaunuoliai mes studentai, tokie uolūs, net LSAS anketą užlaužėm bepildydami!

O gal nulaužėm? Esmė ta pati...

Sukubas?

Mamamija...

Norėjau paslapčių - prisiprašiau.

Kaip dabar dieną / naktį su ta paslaptim bendrauti?

Jei... pavyks, tai yr.

Paslaptys, paslaptys...

Ką gi aš turėjau omeny "The Dark One"? Tikiuosi ne Tą.

Laimė, praėjo.

O dabar dar geriau - tingulys...

Lapės nėr, ir nereik. Apolonas nebetraukia, Filosofo nėra vilties išvysti, o Meilė - meilė Vilniuje...

Vėl dažnėja mintys apie mirtį - greičiau užbaik, ką pradėjusi ir pamiršusi, užbaik, ką tik ketini pradėti, ir užmik...

Baisu.

Jau 20, o vis dar vaikas. Ė, tamsa, apglėbk mane pagaliau ir pašalink viską, išskyrus tai, ko taip ilgai ieškojau - ir vis dar ieškau...

Dirbu, bet tingiu. Nauja tema, bet seni veikėjų tipai. Na ir sekasi. O ką jau kalbėti apie nuolat daromas kvailas klaidas?

Pamišau dėl Changeling The Lost (ačiū Laurai **** už idėja, panaudosiu aš jos 'gražiąją' Alba, bet savo stiliumi) ir savojo perkurto Dereko, bet niekaip neprisėdu nei prie vieno. Valios trūkumas tuoj pribaigs, o rugsėjo pirma lipa ant kulnų...

You're standing in the middle of a bleak, numbing plain. As you look up, you can hardly see through those metallic clouds that hover over your head and you wonder if there is a ray of light up there, hidden beneath them? Or had the sun gone for ever?

On your left lays a path, ridden with varied in size and texture hills, rocks, cobblestones.. sand and glasses. One you would not go through without getting your knees and soles bruised, shoes worn out and lost. You cannot see whatever lies in front of you - if there is anything, at all, lurking in the darkened horizont. Could the light you were seeking be here?

On the right you glimpse through muddy, of unknown depth or hazardness waters, full of sinister mists drifting afront of them. Can you see a dim green ray?

In the front stays a growth of thorns, deceitfully blooming in crimson red flowers. The crimson of the petals reminds of how red can freshly drawn blood be - how itchy the spikes of the deadly beautiful bushes are. But can you see a deeply hidden light behind them?

As you turn around, facing your back sits a dense, dully black and green, yet withered, forest. The trees trunks growing so densely close to each other, that you can hardly make out the border where one ends and the another rises up into the sky. Could this be walked through and bring you to where you wish you were?

Dear wanderer of the lost and broken heart, what of the paths do you choose? Or do you sit on the leveled, limbo like ground and stay, whether drenched by the rain or frozen by the northern, tireless wind?