tipo jo

nu ir dziaukites, mieli trynejai, brukdami savo nelaiminga "tiesa" kitiem, vis tiek TIK jus galvosit, kad ja radot

Oras pjauna gekle, o draugai - sirdi

Negaliu, negalvoti apie nieką aplink, išskyrus tuos žmones kaip paukščius… Jie tokie silpnučiai, o, atrodo, nori pakilti taip aukštai ir dar kitus pakelti, nors to ir nevertus. Mano kreivą širdį tiesiog krato ta mintis, kad jų didžiuliai norai taip nežmoniškai kertasi su realybe. Ir paukščiams juk reikia vaikščioti žeme, bet kaip jie sugeba tai daryti su šypsena ir nesigailėdami, nusileidę iš neaprėpiamo dangaus į purviną mažą pasaulį?.. Matyt, širdis lieka tenai - taip aukštai, kad niekas niekas iš purvyno negali jos aptaškyti…
O aš tik stoviu užvertus galvą ir žiūriu į dangų, nes man niekas nedavė teisės pakilti. Arba aš jos nepasiėmiau. Atrodo, kad net nepavydžiu, o tik gėriuosi, bet taip skaudu pasidaro, kai koks nors vienas, nuolat žiūrėjęs pro mano langą, mirksėjęs ir šypsojęsis, ima ir pakyla. O aš nebežinau, kada ir kur nusileis ir ar manęs nepamirš…