Tiesiog imu sau skirtą smiltį
ir nešu į savo suknistą,
beprasmišką,
mažą,
tamsų,
bet kažkodėl traukiantį skruzdėlyną.
Bet geriau siūlai imt Žemę
ir mesti ją į Saulę,
Kad pasipiltų naujametis fejerverkas
Kaip nuorūkos žiežirbos
Į supelijusią raudoną sieną
vakarais.
O aš renkuosi smiltį,
nes skruzdėle gimiau
Ir drambliu nevirsiu.
Sveikinu! Išsiritai iš kokono... Ką, nepajėgi skrist? Deja, nieks neišmokys.
Turėsi eit kirminų maitint – gyvas ar miręs, vienodai svarbu.
tirlimpompom tralialialia
na ir stebinantis tas gyvenimas naivius vaikus :))
nemegstu Torto, bet Tortas - jega (bus) :)))
Visumą apgaubė juoda naktis ir baltas sniegas, o mažas šešėlis nebeturejo kur trauktis. Vėjo pustomos snaigės susispiesdavo tai i vieną, tai i kitą kruvelę prie šventiškai papuošto vienišo namo kampo. Tyliai tyliai iš šilto kambario aidėjo kažkokia kalėdinė giesmė. Šešėlis sukosi paskui jas, išskleisdamas tamsius aptriušusius sparnus ir kas antras žingsnis užversdamas apytuštę galvą aukštyn. Jam pasirodė, kad dabar vasara - toks skaistus ir toks sodriai mėlynas dangus... Tik žvaigždės ne taip išsidėsčiusios kaip vasarą... Šešėlis nuleido galvą žemyn ir sustingo vietoje, pamanęs, kad tas pačias snaiges juk vėjas pusto ir čia, skersgatvyje. Tokias baltas, lengvas ir spindinčias... Suraskit savo dangų žemėje, jei dar nesuradot...
kazko pries sventes gera mood, tai nesikuria niekas, gal per sesija atsiras ikvepimas:)))
o gal vis delto ir laukiu Kaledu siais metais :)