tokia skani arbata

geriant dviese

žinok
man atrodo
kad tu ten šalia debesių, visai visai šalia
žinok
užpavydėjau

viskas tavo

tik aš ne tavo, tik aš

ir kodėl
pasaulėly, kuriame gyvenu
kartais taip daug bijau

ir kodėl
kiekvienąkart
taip nežmoniškai sunku
rudenį jaukintis

visai nekeista paryčiais pabudus

rasti genialų tapybos darbą, kuriame miegi

kad tave kur, zefyre tu,

kad tave kur

tu gyreisi, kad už mane metais vyresnis

(dabar jau nebe)

man negerai, kad tu čia

(geriau jau būtum bolonėje)

o žinai, kartais aš ant tavęs pykstu

ar tau skauda kai tu eini

ko tu verki

jeigu ne tas „jeigu“ aš pasikarčiau

ar tu turi draugą

aš galiu tave užnešti

aš esu baidyklės tarnas

medaus, kavos

ji žiūrėjo į jį

ji žiūrėjo į jį

ji žiūrėjo į jį

ji žiūrėjo į jį

ji žiūrėjo į jį

ji žiūrėjo į jį

nutrenkė elektra