Grįžtu iš darbo antrą ryto ir atsisėdu į vyšninį fotelį. Pavėluota reakcija įjungiu TV ir tada mąstau, ką aš čia veikiu. Tai beprasmiška - vien jausmas kaip kūnu ir foteliu teka bordinis. Ir tada vėl pragaištingai galvoju: nejaugi tai viskas, ką man pasiūlysi? Štai AŠ. Vėl ir vėl. Spoksau į save tartum iš šalies. Bandau įtempti akis ir įžiūrėti, ar aplinkui dar kas nors yra. Bet ne – štai aš. Vėl ir vėl vienas.
Gyvenimas apgailėtinas. Net užnugaryje nepasilieka.

Sienos krenta; reguliuoju ir bandau pritraukti objektyvą. Jausmas lyg vėjui darkant lietų kažkas tempia mane per purvą kasti sau kapo duobės.
Ak, taip – vizitas pas logoterapijos specialistą.

Įsimylėjęs Lf2, pametęs mokyklą, bet šiaip ne taip pabaigęs devynias klases, traukiu pas akiniuotą ir nustebusį psichologą atlikti 120 klausimų testuką. Pasirodo, mano IQ - nepadoriai narcisistinis šimtas keturiasdešimt keturi. Jūs paklausite: paradoksas? Aš atsakysiu, kad nesuprantu apie ką kalbate.

Monsieur, vous etes fou!

Vartotojų begėdiška elgesio kūltūra niekina žmogaus kūną pinigų ir Eroso cirkuliacija, kurie tinklainėje atvaizduojami kaip panašūs procesai. Nebėra jokios misteriškos intrigos, paslapties žaismo; viskas pridengiama arba apnuoginama. Šiais mados ir gražaus veidelio tironijos laikais, kūnas – tai charakterio bruožų ekshibicionizmas ir autentiškumo paroda. Ką? Man sufleruoja apie tradicines seilės varvimo apeigas. Tačiau argi valdoma ir kitų vyrų dulkinama mergina gali sukelti šį sąlyginį refleksą? Kartais. Erotinių fantazijų žadinimas vilionėmis, apnuogintu kūnu paspartina prekės pardavimo skaičių, ir kapitalistinė rinkodara, kaip ir seniausios profesijos atstovės, klesti, tad, mano mieli kolegos, pasiruoškite plunksnakočius ir eikite pabaksnokite į tyrą antikatališką plėvėlę. Penkiolikos minučių herojus pribrendęs pasineria į transą su lateraliniais poliucijos nukrypimais ir totaliu spiraliniu nulinkimu. Taigi moteris – tai laisva, nepriklausoma ir su levituojančio falo proveržiais vidinėje ausyje. Tokiu paradoksu ir užbaigsiu.

Pasaulis padoriai išprotėjo.

19x2+176x2=732 puatje pergale.

Knygyne besišlaistanti panelė, paklausta, ar rūsy laiko sero Izaoko Niutono "Matematinius gamtos mokslo principus" (Principia), maloniai atsakė, kad tokios knygos nėra. Trizmuodamas aprėkiau ją neišmanymu ir nevisaprotiškumu.

Ištraukiau iš rūsio triskat apviniotus grandinėmis Hobbsą ir Locką...

"Dievas tarė: tebūnie Niutonas! ir viskas tapo šviesa."

Išmintingi žmonės egzistuoja be Dievo.