Grįžtu iš darbo antrą ryto ir atsisėdu į vyšninį fotelį. Pavėluota reakcija įjungiu TV ir tada mąstau, ką aš čia veikiu. Tai beprasmiška - vien jausmas kaip kūnu ir foteliu teka bordinis. Ir tada vėl pragaištingai galvoju: nejaugi tai viskas, ką man pasiūlysi? Štai AŠ. Vėl ir vėl. Spoksau į save tartum iš šalies. Bandau įtempti akis ir įžiūrėti, ar aplinkui dar kas nors yra. Bet ne – štai aš. Vėl ir vėl vienas.
Gyvenimas apgailėtinas. Net užnugaryje nepasilieka.

Sienos krenta; reguliuoju ir bandau pritraukti objektyvą. Jausmas lyg vėjui darkant lietų kažkas tempia mane per purvą kasti sau kapo duobės.
Ak, taip – vizitas pas logoterapijos specialistą.