"Skambant „Mėnesienos sonatos“ garsams Gabrielė užmerkė akis ir išėjo iš savo kūno, palikdama jį ritmingai judančiam svoriui, daryti juodąjį darbą. Tokiuose kelionėse Gabrielė matydavo krištolines kalnų upes, kurių nesustojanti tėkmė plukdydavo ją lediniu vandens paviršiumi pro baltutėlio sniego kalnagūbrius ir rožinius sakurų sodus esančius kitame krante. Kelionės pabaigoje Gabrielė krisdavo šniokščiančia krioklio praraja į nenumaldomai artėjantį sūkurį, iš kurio išnirus ji vėl atsidurdavo savo kūne, skruostais  jausdama krištolo pėdsakų likučius."

„Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių,
              nes ji labai pamilo.“

                                                                            Evangelija pagal Luką 7, 47

2005 vasario 21 "Plytas Dievas mėto iš aukštai, o kam nepasiseka arba ką nors suzeidė gyvenime, ant to jos krenta visu svoriu ir trenkia per galva taip skaudziai ir privercia susukti: Dievas yra, ka as padariau!"    (nežinomas autorius)

23.16 vis dar ta pati diena. Nakčiai teko gerti migdomuosius, kitaip nėjo užmigti. Šiandien sutvarkiau nemažai reikalų sumokėjau mokesčius, parašiau prašymą sugrįžti į mokslus, nusipirkau vaistus ir parašiau labai niūrų eilėraštį pavadinimu „Kas ji?“. Jis apie suvargusią, negražią moterį supjaustytais riešais bandančią išlaikyti išdidumą. Pabaigoje paaiškėja, kad ta moteris mano viltis. Kažkaip pasidarė nejauku jį parašius. O vėliau paėmiau ir atidariau direktoriją į kurią sudėjau visus savo ypač liūdnus kūrinius ir pavadinau ją „Sielvartas“. Iš viso 13 kurinių. Geriau jau jų nebūtų, bet ką padarysi, jei kartais tokie rašosi. Visa laimė, kad jie sudaro maždaug 10 procentų visos kūrybos. Na, toks gamybinis brokas. Jei perskaitytum tik juos, nieko apie mane nežinodamas, pasirodytų, jog aš vienas liūdniausių žmonių šioje žemėje.
Ir dar, šį vakarą praleidau su Klėjumi. Šnekėjomės geras dvi valandas, daugiausiai apie religiją. Pasirodo mano rojaus ir pomirtinio gyvenimo samprata artimesnė daugiau budizmui negu krikščionybei. Klėjus papasakojo įdomų dalyką: požiūrį, jog pomirtinis gyvenimas yra visą laiką besitęsiantis „dabar“. Ir tame „dabar“ tu žiūri į Dievo akis, o tiksliau Dievo akimis žiūri į save (jei teisingai supratau). Ir jeigu vaizdas kurį tu matai yra geras ir tau patinka esi būsenoje atitinkančioje rojų, o jei ne... – pragarą.

Dabar  yra 2005 m. sausio 20 d. 00. 52 ir čia yra mano DNR.


Jau daugiau kaip mėnuo gyvenu vienas, savo bute, Vėjų gatvėje. Šiek tiek neima miegas todėl atėjo mintis pradėti rašyti dienoraštį. Tik ką, grojant Cardigans, pažiūrėjau ištrauką iš porno filmo, nuleidau ir pamaniau, jog tai visai neveža. Tiesa pasakius taip elgiuosi tik todėl, kad tai kartais padeda užmigti, tačiau dabar turbūt tai ne tas kartas.
Keista, bet prieš tai, bandydamas užmigti, prašiau Dievo, jei yra nors kokia galimybė, atgauti nekaltumą. Ir mintyse niūniavau Enigmos „Return to the innocents”. 
Nekaltumą suvokiu kaip nežinojimą. Tai ne kažkoks kompleksų rinkinys, ar perdėtas drovumas. Tai prigimtinis nežinojimas ir gėdos jausmas.
Per pastaruosius metus pridariau įvairių dalykų, dėl kurių vėliau gailėjausi, bet man nebuvo gėda. Tas jausmas pasiliko kažkur praeityje. Apskritai žodis „gėda“ dabartinėj visuomenėj nevartojamas. Neatsimenu kada paskutinį kartą jį girdėjau...
Tiek šios dienos įvykių. Dabar 01.13  Einu miegoti.

Iš pradžių buvo žodis.

Dienoraštis tuščias...