Jei kvailys ant tavęs rėkia, rėk už jį garsiau. Nors praeiviams praskaidrinsit dieną.

Siandien tarsi is naujo gimiau. Pradejau gyvenime vertinti tai, ko iki siol nevertinau. Supratau, kaip beprotiskai myliu viena zmoguti, o be jo as buciau ne zmogus. tiesiog ne pats nepajegiau suprast, kokia didziule yra mano meile tolimai mylimai. Mylesu as ja amzinai...

Brendu per pusnis. Vėjas pučia į veidą, saldo skruostus, nosi. Paslydęs suklumpu ir vėl keliuos.  Saltos snaigės kimba prie veido. Jauciu, kaip pro rubus skverbias vejas. Salta.  Labai salta. As einu pirmyn. Einu ir nesizvalgau atgal.  Sirdis mane veda. Taciau, kur aš einu, nezinau. Vel griunu veidu i sniega. Letai atsikeliu, nusivalau sniega. Rankos pamelusios nuo salcio. Neturiu nei pirstiniu, nei palto. Nezinau, kur esu. Aplink tik tamsa. Girdziu netoliese kaukiant vilkus. Pradedu begti. Begu, begu.  Staiga paslystu ir kulvirsciais nusiridenu nuo kalniuko.  Nebepajegiu atsistoti, skauda rankas, salta, visiskai nusilpau. Ropoju keturiomis. Puga vis nesiliauja. Ji dar labiau siautėja. Pamatau tolumoje nedideli ziburėli. Artėju prie jo.  Jau visiškai nebejauciu ranku.  Tai buvo nedidelė medinė trobelė. Sene ji buvo. Rodos, papūs stipresnis vėjas ir sudaužys ją į šipulius.  Pravėręs duris griūvu vidun.  Pramerkęs akis, matau iš viršaus į mane žiūrinčias liūdnas moteriškas akis. Ji padėjo man atsistoti ir pasakė:
-Sveikas atvykęs, beproti.

Negaliu patikėt- dar mano eilėraščio neištrynė... Ta proga ir prisigert galėčiau... Deja, nesu mėgėjas...:)

O, angele, kuris mane sapnuos lankai,
Iš minčių, prašau,  tik neišeik.
Tik neišeik ir vieno nepalik,
Nes be Tavęs aš nieko neturiu.

Prašau, lankyk mene kasnakt
Su sapnu gražiausiu pas mane ateik,
Apkabink stipriai i lupas pabučiuok
Tik neišeik ir vieno nepalik.

O, angele, kuris mane sapnuos lankai,
Ateik, prašau, ir šiąnakt pas mane,
Savo lūpų karštų dovanoki man bučinį
Ir šypsena, tartum deivės, gražiai nusišypsok.

O, angele, kuris mane sapnuos lankai,
Mylinčių akių nors trumpą žvilgsnį
Dovanoki ir prašau:
Tik neišeik ir vieno nepalik.

Gyvenimas bega į priekį. Kartais sunku lėkt paskui jį. Prašai sustot, kad leistų bent akimirką stabtelt, pasigrožėt angelu, stovinčiu prieš akis, bet... jo nepermaldausi. O kaip man trūksta Tavęs tolima mylima.

Šiandien vėl šį tą parašiau. Nieko gero nesitikiu, bet, tikiuos kam nors patiks:) Beje, lauksiu dar vieno laiško apie ištrintą kūrinį...:)

Esu toks, koks esu.  Kaip zmogus, as gyvenime jau daug maciau, kaip kurejas as dar tik kudikis. Tobulejimui ribu nera.

Siandien tiesiog puiki diena. Laukan nosi baisu iškišt. nespėjau nė rudeniu pasidžiaugt, o jau šąla.