Badau vilną raudoną į minkštus kamuoliukus, turėtų būti žaislai Kalėdoms. Liko nuvelti smailas kepurėles nykštukams. Nieko daugiau neistengiu. Like 7 savaitės laukimo, kada imsiu vertis. Kas pakuždės burtažodį kalnui?

http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(261);Article(6366); juskune nemune

Tai

Šypsena ir kaulai šauna į skirtingas puses -
Kreminė pudra neįstengia šito paslėpti.      Ji yra daiktas su laikrodžiu.

Kūno svoris praskėtęs dantų eiles:    Matosi nešvankus žodis,
Vienas ir neišsakomas visomis kalbomis.

Prieblandoje dirba jos baltas nejudrumas
kaip diskinis pjūklas, modeliuodamas sielos trūkumą.

Ir štai keliasi ji, neliesdama nė vienos      savo juodųjų dalelių,

ir suliepsnoja kartu su visa žemės trauka.


Henrik Nordbrandt, Det: Ormene ved himlens port, 1995.

Pragmata

Daiktai, buvę čia prieš tavo mirtį,
Ir daiktai, atsiradę po to:

Pirmieji yra
Tavo rūbai, papuošalai ir nuotraukos,
Ir vardas tos, kurios garbei buvai pavadinta,
Ir kuri taip pat mirė jauna.
Dar - pora kvitų, specialiai įrengtas
Svetainės kampas,
Marškiniai, kuriuos man išlyginai,
Ir kuriuos aš slepiu stropiai
Po krūva kitų marškinių,
Vienu kitu muzikos gabalu, ir tas nususęs
Šuo, kuris vis dar meilinasi
Ir kvailai kikena, tarsi tu vis dar čia būtum.

Paskutinieji yra mano naujas plunksnakotis,
Lengvai atpažįstami kvepalai
Ant odos moters, kurią vos pažįstu,
Ir nauja elektros lemputė, kurią įsukau lempon prie lovos,
jos šviesoje skaitau apie tave
kiekvienoj knygoj, kurią tik atsiverčiu.

Pirmieji man primena, kad tu buvai,
Paskutiniai - kad tavęs daugiau nebėra.

Tai tas beveik nematomas skirtumas,
Kurį vos įstengiu panešti.

Henrik Nordbrandt, Pragmata, Ormene ved himlens port, 1995

"Rudens pokyčiai jau įvykę. Medžių lapų mėlynumas blunka. Šie virsta raudonais arba geltonais. Mes tai jau matėme. Kaimynas sustojęs žvelgia kiaurai sodą, pro besikeičiančius medžius, pilkai dažytą verandą. Jis eina kažkur per žolę arba kilsteli ranką pasisveikindamas.

Kas rytą lanko jis akmenį netoli esančiose šventoriaus kapinėse. Jis žingsniuoja laiptais per lapus, skalūno skaldos likučius. Tuomet grįžta atgal. Jis matė, kaip vienas paskui kitą keliauja vardai - nuo lentelių ant durų, prie antkapių.

Lapas nučeža žolės paviršiumi. Jis sugrėbia lapus į krūvą. Sausomis dienomis laisto trinkeles, žolę ir žvyrą, kad sušvelnintų temperatūros skirtumus. Vėsiomis dienomis jis užsitraukia megztinius arba paltus ant kūno.

Naktimis jis ramiai guli name. Rytais nubunda. Atitraukia užuolaidas. Jie vis dar čia, besikeičiantys medžiai, pilkai dažyta veranda.

Šiltomis dienomis fosilijas skalūno kalne lanko vietinės šeimos. Vaikai rankomis rausia akmenis. Jie aptinka vabalų, kiautų ir lervų. Jie randa kaulų ir plunksnų. Jie neša radinius suaugusiems, kurie virš žarijų kepa marinatų spalvomis žėrinčią mėsą. Juoda ir oranžinė, atsispindinti oranžinėje ir juodoje.

Sekmadieniais lankytojai eina į sodą. Jie tiksliai pastato mašinas ir iš jų iškelia vaikus. Mes tai jau matėme. Mes pasiimame kėdes iš namo ir išsitiesiame verandoje.

Lankantieji tempia vaikus pro vartelius į vidų. Aprengia arba nurengia juos ir pasodina šalimais žolėje. Jie galvoja apie sagtis ir petnešas. Apie sagas, raištelius ir mazgus.

Jis galvoja apie rūbus, kurių nereikės nusirengti. Aš mąstau ypač apie kvadratus. Apie tai, kaip žmonės gulasi vienas šalia kito kasnakt, kol galiausiai atsigula vienas greta kito žemėje."

Arba, Solvej Balle, & og Eller, Gyldendal 2001

"I efteråret er vendingen sket. Det blå løber ud af træernes blade. De skifter til rødt eller gult. Vi har set det. En nabo er standset og ser gennem haven, forbi træer i forandring, en veranda malet i gråt. Han går hen over græsset eller løfter en hånd til en hilsen.
Hver morgen besøger han en sten på den nærliggende kirkegård. Han vandrer gennem bladene på stien, resterne af skiferbruddet. Så vender han tilbage. Han har set, hvordan navnene bevæger sig, ét efter ét, fra dørskiltene til gravstenene.
Et blad knaser hen over græsset. Han river bladene sammen. På tørre dage vander han fliserne, græsset og gruset for at mildne klimaets forskelle. På kølige dage trækker han trøjet og frakker om kroppen.
Om natten ligger han roligt i huset. Han vågner om morgenen. Han trækker gardinet fra. Det er der endnu, træer i forandring, en veranda malet i gråt.
På varme dage besøges fossilerne i skiferbjerget af egnens familier. Børnene bryder stenene løs med hænderne. De finder insekter, skaller og larver. De finder knogler og fjer. De bærer dem hen til voksne, der steger kød med kulørte marinader over kul. Sort og orange, der spejler sig i orange og sort.
Om søndagen kommer der besøgende i haven. De parkerer nøjagtigt og hægter børnene ud af bilerne. Vi har set det. Vi henter stole i huset og sætter os til rette på verandaen.
De besøgene trækker børnene ind gennem lågen. De klæder dem af eller på og sætter dem fra sig i græsset. De tænker på spænder og seler. På knapper, snører og bånd.
Han tænker på en påklædning, der ikke bliver fulgt af en afklædning. Jeg tænker især på kvadrater. Hvordan mennesker lægger sig side om side hver nat for til sidst at lægge sig side om side i jorden."

beviltiškai judinu
savo ataugas: jokio
egzistencializmo;
žili plaukai panaikina
skandinaviškos rasės skirtumus -
judu karpydama laiką
autobuso žymekliu:
aštuonios stotelės pirmyn,
devynios iki mano sūnų:
jie čiauška svetimas priegaides,
įprasti kalbos aparatai
skleidžia girgždesį, peršti
smėliuotas akis,
paskutines vasaros liekanas
sapno properšoj.

nebeliko Juskunes naujuose tekstai.lt
maniau, nieko tokio, o skauda.
blogai, kad skauda, dar blogiau, kad skundziuos. visai silpnuole, reiktu slapstytis.
na tai aisku gi, kad kas gali ta Juskune skaityt, tik ji pati karts nuo karto. netekejus uz jokio rasanciojo sunaus, nelendanti i laikrascius, uoliai danu literaturas zubraujanti, fui... net pasibjaurejau. bet maudzia, po galais!

mindzikuoju ka tik parsiradau is Lietuvos atgal i giedra giedra kalejima, savanoriska tarnyba. nuo vasario - priduot vaikus (kam???- i darza neina, rekia, kad nemyliu, kai palieku) ir "pendlint"(JIE cia taip vadina nenutrukstama pasikartojanti kursavima i/is darbo/mokslo vietos) i univera toliau. Kokia cia moteru laisve bbb, jei negaliu laisvai augint savo atzalu, daigu ir kitokiu veismenu?
ciupinejau tavo straipsni knygyne, aciu komercijai, baltos lankos atejo tavesp, toj ideologiskai artimoj knygoj, bet ar tikrai tai taip aisku?? - viskas labai apciuopom ta hermeneutika, lyg ir zinom, kas, bet lytim is po tolo, liezuviu per gyvaplaukius, beveik nejuntama, kutena vos vos. o viskas vaziuoja, Gabija ir kitos, pendlina, su savo darbais, bujojasi po truputi, letai ir uztikrintai, svarbu patekt i sistema, laiku ir vietoj nepasipriesint:)
tai vat, jokio skliauto pas mane, tik apsiaustis reikalaujanti,- esu deive motina, kartais piktnaudziaujanti padetimi ir baudzianti nepelnytai, vis uz ta skliauto nebuvima. noriu i Lietuva, sapnuoju keistus dalykus, vis pagaunu save besikalbant su numireliais, lyg jie gyvi butu. pameciau lietuviskas raides klaviaturoje. busena, kai niekas nesikartoja. negali sugrizt. totali emigracija, suvisam. yra knyga apie veidrodzius, tose lankose bespalvese, beveik nusipirkau, kitakart butinai--
Abrutyte isleido naujosios liet. prozos vertimu knyga daniskai. o ka as darysiu?? noriu dukters.
ir laisves auginti paciai, nereikalaujant is saves jokio skliauto, jokiu papildomu reikalu, tik Motinos - zemiskos, zaidziancios, romios.
vyro pirstai glamoneja svetimus organus, miega paskui parom, gaudo zuvis kaip ora kad atsigautu. esu saugi, bet be vietos, mano namai visur, jokiu sugrizimu, nes mirusieji tebera gyvi, tik kartais jauciu, kad turetui dilgteleti, bet tai tik tolima nuojauta, nes sapnuoju soda ir visus kartu saules atokaitoje, akmeni su baltai rausvu vijokliu, skruzdes, neleidziancias ant jo atsisesti, berudijancia gelezi palei malkine, spalvotas siulu sruogas, parsiveztas mociutes nuo Kaldzios upes kranto, rudam senam lagamine - muilo piesinius, neprazydusias siuviniu geles, rupestingai saugomas mamos mano spintoje. jokiu sugrizimu. daar sapnuoju medzius musu namui, dziuvancius vejyje ant kalniuko, moterys plaka liezuviais, kasciabuskasciabus, vilkas ateis, sugriaus nama, sues parselius. nesues. parvaziuosim. sodinsiu morkas ir vynuoges, turesiu akmeni is pietu puses, lauksiu, gal uzaugs vijoklis, pervesiu mociutes alyvas, prigis-neprigis? matysim.
jau sakiau, jokiu sugrizimu. tik vejas. visas skliautas - tik vejas. skirtingas tik druskos kiekis. siaures jura plakasi su baltijos. niekaip nesusimaiso. juodas ir baltas vanduo, aiski linija Skagene. raudonas traktoriaus kirminas, pilni nareliai vaiku, ringuoja per kopas perpuciamas. vokieciu itvirtinimai naudojami meilei, glotnus mazi akmeneliai, smingantys smelin, siurbianti traukos jega. kasdienybe: keltis, zindyt, isvirtivalgyt, pamylet, apkuopt, issiplaut, pavaiksciot po veja, susidomet kuo rimtu, integruotis, nugirst nauja posaki, nekreipti demesio i si-bei-ta, pasislept po odos baltumu, neprasizioti, isbandyti noru tvirtuma, susitaikyti su sapnais, nepasiduoti menuliui ir nemigai, negerti per daug, nepamirsti, kur laikomi atsuktuvai, susimeistrautilova, isvezti dviracius, pakalbet su tevais - vistos deda gerai, avyciu trys, ozkos ozkingos, kojos tinsta, tevas sensta menesiais, mama - tiek visko.
jokiu skliautu, kaip sakiau.
vaikui porinti apie Dieva: sakau: apsaugos tave nuo nelaimiu, o jis ir klausia: o nuo darzelio apsaugos?----
sako, reikia prakirpti krumus, nupjauti medzius, kad matytu mamyte, visur, negaliu eiti toli.
feminizmas yra kancia. totali, nepaliaujanti, pulsuojanti, jokio atokvepio.

neimanoma sugrizti.