sniegas tirpsta.plius 3 laipsniai

laimę vėtrom išnešim.

šokas šokais tampa šokiais šiokiais tokiais. šokis po šokio, pradedi šakom laipioti, o ant šakos po šakotį kabantį pastebėti. šokis, šokas, šaka žemyn, šūkis, sūkis ir stačia galva į tą patį šūdą.

- qui est comment l'manquer-parfait-corps-parfait-ame vit.
sabotage, baby, sabotage.

***
kaip linksma skaityti senus dienoraščius :)

Nuo to laiko kai išmokau cigaretės sielą į save traukti.
Beveik susitaikiau su savim ir beveik negailėjau.
Tik kartais. Dangun akis beganydama. Basom per aguonų laukus jau nebelakstau.

Ir niekada man nekliuvo kalbos defektai. Nors niekam savo istorijos dar nepasakojau.
Kelių savaičių tyla, ir vėl viskas iš naujo. Dėl žalios akių spalvos jau nebesiginčysiu. Glostykit savimeilę man, rudaakei.

Menininkų vaikai, sako, sunkiai gyvena.

O aš per silpna, kad ištverčiau.

Tai ne dėl to, kad aš batų nespėjau susivarstyt.
Tai dėl to, kad Tave dangus užbūrė. O aš tarp metaforų pasiklydau.

Jos palangė buvo nusėta uodų lavonėliais.

Trys nesuvaldomos naktys autobuse, 16 valandų miego per parą.
8 valandos prostitučių ir žolės mieste. Paveikė. Tie stori, celiulituoti kūnai languose, kviečiantys užeiti skustagalvį, kažkada besivadinusį Jonu, o dabar jau pamiršusį savo vardą. Už metalinės, pajūrio persirengimo būdelės formos tvorelės paslėpti pisuarai, nukreipti į tuos langus ir tikrai ne sysių ten darantys dėdės.
Mergina ant laiptų. Trijų pirštų storio kojom ir dviejų pirštų storio rankom. Drebančiom. Bandanti susukti suktinę. Negras. Sukantis žolę, o po to bėgantis paskui ir rėkiantis kažką. Grupė žmonių užsimerkusi ir besiglaudžianti prie sienos. Laukia šūvių į širdį. Prabėga. Žmonės įkvepia oro ir pereina į kitą gatvės pusę. Kur dalinai saugiau.
Jam pardavė prastą žolę.

Gavau radybų saulėtekio mergą,
Pasižadejau jos širdy plazdent,
O jai patikėjau savo kraują ir žingsnį.
Glamones į plaukus vinioju,
Paslaptėles ausyse slėpioju,
Tarp lūpų, tarp šlaunų savo karštį dėlioju.

O, moterie, tu išsapnuota
Iš pašiniuotų lūpų išplazdėta,
Įauki man į protą, į odą, į mane,
Turėsi vieną prijaukintą šviesą.
Suverki mūsų laiką tarytum karoliukus,
Aštrius, lengvus, glotnius ir akmeninius
Ir pasiklyskime drauge.
O pasiklysta tie, kas žino, jog kelias vis dėlto yra.

Gavau radybų netobulą mergą,
Tai dėlionė, begalybė detalių.
Mūsų žaidimas palaimintas nesusilošti.
Mylumą širdžiai aukoju, sapnus į pagalvę kamšioju,
Tarp lūpų, į delnus save įbučiuoju.

O, moterie, tu išsapnuota
Iš pašiniuotų lūpų išplazdėta,
Įauki man į protą, į odą, į mane,
Turėsi vieną prijaukintą šviesą.
Suverki mūsų laiką tarytum karoliukus,
Aštrius, lengvus, glotnius ir akmeninius
Ir pasiklyskime drauge.
O pasiklysta tie, kas žino, jog kelias vis dėlto yra.

Gavau radybų veidrodžio mergą,
Tokia savitą, gilią ir savą.
Į jos gaivą merkiu sukepusias kojas ir širdį.
Gavau radybų kūnui orgazma,
Gavau radybų dūšiai darbų,
Gavau radybų mergai berną.

O, moterie, tu išsapnuota
Iš pašiniuotų lūpų išplazdėta,
Įauki man į protą, į odą, į mane,
Turėsi vieną prijaukintą šviesą.
Suverki mūsų laiką tarytum karoliukus,
Aštrius, lengvus, glotnius ir akmeninius
Ir pasiklyskime drauge.
O pasiklysta tie, kas žino, jog kelias vis dėlto yra.

•••
mmmm dievinu. žodžius.
:• pakšt~
bučiuoju.

o taip o taip o taip.
sulaukiau.
:• pa~
bučiuoju. Visus ir viską iš eilėėės.

dabar aš truputį dažniau laiminga.