Apie didelį laivą
Sidabriniais sparnais
Apie mylimą blaivą
Pilnaties vakarais.

Man nereikia vainiko
Man užteks traukinių
Kur kas kartą paliko
Širdyje tiek vinių.

Man nereikia diplomo
Išgaruosiu garais
Ir išskrisiu dviem tomam
Devyniais aitvarais

Jie atskrenda naktį
Jie raudoni krauju
Spiriasi pasidegti
Apsipylę vynu

Jie man viską parodo
Pavadina tenai
Už numirusio sodo
9 aitvarai...

Rašiau laišką pabėgusiai svajonei. Apie šaltą oranžinį šaligatvį ir nubėgusius vamzdžius rožinėm akim.
Egocentrikai.
Išsicentravę.

Absoliutizmo istorija. Peršlapę inkarai sniege ir šviesus langas ketvirtam aukšte. Ketvirtam aukšte.

Atdaras langas, atdaras langas, atdaras langas. Iškrypę laiptai. Durys be rankenų ir rankenos be durų.
Pasimetę durų kilimėliai neranda atinkamos spalvos durų. Kam kilimėliai prie durų be rankenų? Durys neatsidaro. Uždaryta, uždaryta, išėjimo nėra, tik personalui, praeikite aplinkui. Negrįžkite. Pamirškite, kad čia buvote. Praeinam, praeinam.
Šviesos blyksnis. Akina. Kur buvote vakar? Vakar vakar. Mano akys. Organas. Perpus perpjautas akies obuolys kiniško porceliano lėkštelėje.
Geltonas vaškas laša. Laša ant akies. Rytojus persekioja. Šiandien - vakar dienos rytojus, užvakar dienos poryt ir praeitų metų "už metų".
Tiksi, bėk, nepavysi. Tik tak, tik tak. Ir sprogimas. Pūkšt. Raudonas balionas subliuško ir krenta žemyn. Kiti 98 likę kyla aukštyn.
Svajonė pabėgo. Išsitaškė. Grįžk namo.
Tik tak, tik tak.
Niekada niekada.

Iš rožių sapno tolumų - ateik!
Kur dvelkia girios ramumu - ateik!

Ateik - nutildyk mano skausmo giesmę:
Ją girdi akmens be jausmų - ateik!

Tu švelniai mano ašaras nušluostyk, -
Aš gyvas vienu troškimu - ateik!

Lig dugno duok išgerti laimės taurę -
Čia, po ūksmingu žalumu, ateik!

Kad pelenais nevirstų mano kaulai -
Aš ugnyje - man neramu - ateik!

Nebežiūrėk į vakaro padangę!
Viena, nelaukus sutemų, ateik!

(Hazifas 1325 - 1389)

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau - tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.


S. Neris - Maironiui
(Caramel Members - Maironiui.mp3)

The grass is always greener on the other side.
Ir vis dėlto kaip viskas nuostabu.
Šiandien skauda žandus.

Kai tu atversi man duris
Tas prie kurių ilgai buvau
Kai nieks manes nebestabdys
Aš liksiu ten kur atėjau
Aš sudegsiu ugnyje
Kai atsiklaupsiu prieš tave
Ir mūsų akys vėl spindės
Ir žvaigždės vėl į mus žiūrės
Kai tu atversi man duris
Aš atsidursiu viduje
Ir nesibaigianti naktis
Su tavimi ir tavyje
Aš sudegsiu ugnyje
Kai atsiklaupsiu prieš tave
Ir musu akys vėl spindės
Ir žvaigždės vėl į mus žiūrės
Kai tu atversi man duris
Mes atsibusime greta
Kai mūsų pirštai pasiklys
Vienas kito plaukuose
Aš sudegsiu ugnyje
Kai atsiklaupsiu prieš tave
Ir mūsų akys vėl spindės
Ir žvaigždės vėl į mus žiūrės

Gyvenau gyvenau ir dingo staiga kažkur dveji metai... Kur?.. Niekas nežino ir nebesužinos... Kodėl visada tirpindama aspirino tabletę stiklinėj vandens galvodavau apie Jacuzzi vonias?.. Nesugebu paaiškint net aš pati... Kodėl visada buvau įsitikinusi, kad rūkant plaučiai pažaliuoja?.. Turbūt todėl, kad tai TIK aš... Niekada nebuvau ir nebūsiu kažkuo daugiau. Jei galėčiau, apsimesčiau kuom nors kitu, bet... bet paprasčiausiai neturiu kuom būti.
Jaučiu, kaip tirpsta asmenybė... Nepajusiu, o vieną dieną imsiu ir ištirpsiu... Kaip ledo gabaliukas. Ledo gabaliukas tavo delne.
---
Eiliniai pamąstymai.
Kad mane kur burbuliukai.

Ir as tyliu,
O tu atimk viska is manes,
Viska ko tau reikia,
Nors nieko as ir taip neturiu...