apdulkėjusi gitara ant spintos, niekad neužsičiaupiantis televizorius, amžinas laiko trūkumas net tam, kad perskaityti gerą knygą, visa apimantis tingulys kas vakarą ir miego bakterija mirksinti savo pusmetrinėmis blakstienomis. O kada gyventi?

Kartais taip norisi kur nors dingti! Kaip į vandenį.... Tik kad ten šlapia :) Kartais galime dingti bent iš interneto. Vis šis tas :) Aš trumpam dingęs. Jei manęs ieškosit, užkiškit raštelį už durų plyšio.

Kartais taip norisi kur nors dingti! Kaip į vandenį.... Tik kad ten šlapia :) Kartais galime dingti bent iš interneto. Vis šis tas :) Aš trumpam dingęs. Jei manęs ieškosit, užkiškit raštelį už durų plyšio.

Pirmas Šlapias Purvinas Sniegas. Kuriame nelieka Pėdsakų. Tik želatinos tirštumo šlapia Masė. Kai horizonte 2 minutėms netyčia pasirodo Saulė, ta šlapia masė jos spindulius sugeria. Sau. Šiaip.

kaip sunku gyventi kitą rytą, kai lauke šalta, kai skauda galva, kai darbo kompiuterio monitorius šiek tiek linguoja kairėn ir dešinėn.... Eilinis žiemos trečiadienis.

Prisidegu cigaretę. Jos melsvi dūmai kyla palubėn, ten raitosi, sušoka savo paskutinį šokį, persipina tarpusavyje ir išnyksta. Vis skuba, skuba aukštyn, tarsi ten geriau. Dūmas po dūmo. Visa dūmų armija. Bet vistiek išnyksta. Kaip ir mes. Skubam, veržiamės – kad tik kuo greičiau, kad tik būtumėm pirmi, kad niekas neaplenktų, viskas tik mums, mums, mums... O kam?

Juodai baltas katinas, sedintis virš mano galvos - ant palangės - geriau už mane supranta, kaip reikia gyventi: pamatei musę - pagaut ir suėst! Pamatei lašantį iš čiaupo vandenį - būtinai reikia kišti leteną ir taškytis. O paskui netyčia įkristi į kriauklę, pilną nešvarių indų, tada atsigulti ant šeimininko švarios patalynės ir laižyti nuo savęs be galo skanius grietinės ir visokių kitokių kriauklėje buvusių dalykų likučius. Tada pamiegoti. Tada radus ką nors lengvai plyštančio sudrąskyti, kad šeimininkas, grįžęs po darbo namo turėtų ką veikti. Tada dar pamiegoti, o apie 7 valandą vakaro pasislėpti po lova, nes kitaip gali nukentėti dėl lengvai plyštančio sudrąskyto daikto. Ir visą tą laiką kas maždaug valandą +-5min. po truputėlį užkąsti. Norėčiau būti tas katinas...

Gera turėti stogą virš galvos, nuo kurio tiesiai ant mano miegančios galvos krenta pro lubas prasisunkę lietaus lašai - romantika, kada lietus aplanko tave miegantį :)

Šiandien nepabudau

popierinis laivelis vis plaukia pro šalį... Teisingi žodžiai, kuriuos išgirdau kažkokioje dainoje. O mes jame kaip tie keleiviai, laukiantys, kol mažos mergaitės adata pradurta skylutė mūsų laivelio dugne ims leisti vandenį, o tada jau amen. Ir taip kiekvieną dieną.
Tema gal ir nuvalkiota, bet būtent tai dabar sukasi mano galvoje.