Mus paliekantieji, taip elgiasi tik todėl, kad mūsų gyvenime atsirastų daugiau vietos kitiems žmonėms.

Jeigu myli - paleisk. Taip ir mokomės visą gyvenimą mylėti neegoistiškai. Kartais mums sekasi, kartais - ne. Bet paleidžiam, pykstam dėl to, liūdim, juk nėra kitos išeities. Darom viską, mėgindami išsaugoti tai, ką turim. "Kasdien penktą valandą pagalvok  apie mane, nes tada aš savo mintimis busiu greta" - sakėm. Pagalvojam, kas belieka. Bet ir nuo to lengviau nepasidaro. Ir tolstam viens nuo kito jau ne tik atstumu, bet ir mintimis...
Kai prisipažįstame meilėje, tikime - ji amžina. Bet ar yra pasaulyje labiau neapibrėžtas dalykas nei amžinumas? Greičiausiai nėra. Tai kiek mums gali trukti amžinybė? Metus, dvejus, trejus... Nežinom. Žinom tik tai, kad ta amžinybė mums dar nesibaigė.

Ji pasiima visą džiaugsmą. Ir nubudęs vidury nakties supranti, kad nebeturi nei sielos, nei širdies. Lieka tik kūnas, tarsi tuščia luobelė, prisiminimas kažko užmiršto. Naktyje, kurią rytas užmiršo pakeisti, tarsi šnabždesys vartaisi nuo vieno ant kito šono, kol galiausiai supranti: lova tuščia. Ji juk pasiima viską.

Dažnai meilė apgaubia mus savo sparnais, o po to dingsta. Mes sakome: "Meilė praėjo". Bet iš tiesų praeiname mes patys, nes nieko amžinesnio už meilę nėra.

Su Naujais, ir tebūna jie taikūs.

važiuosiu atostogaut... iki... :)

na va kaip gerai, kad radau si puslapi...