poroidinis vakaras

Robotas  ar žmogus?
Robotas neklysta, neskaudina, nevaidina, jis tobulas, kiek žmogus jį tobulu padaryt sugebėjo. Ir aš robotas, savęs padarytas, todėl netobulas, rūdijantis… ir kam? Ogi niekam. Žmogui reikia žmogaus, o ne roboto, net jei tas žmogus klysta ir nėra toks produktyvus, kaip norėtųsi? Ir suklysiu, ir nebūsiu tobulas, bet būsiu tuo, kuo noriu būt! Nes tik toks aš kitiem reikalingas!

ok niekam nebetrukdysiu

Aš mažas , nes pasaulis didelis, bet didelis savo mažame pasaulyje, kuriame turiu turėt ir tikro ir netikro. Laisvas aš skristi moku. Aukštai neskrendu, ne paukštis, mėgstu arčiau žemės. Savo mažam pasauly daug turiu troškimų. Noriu daug nuveikt, tačiau per mažas dideliem atstumam. Kartą vasarą aš greit skridau, save rinkau.. Žiedai, žiedai, žiedai ir rezultatai. Bet va kely jauna obelaitė šaka pamojo. Žiedus ji jau numetus buvo. Priskridau ir mes abu vienas kitam patikom. Nuo tos dienos dažnai aš ją lankau. Po darbo gėriuos jos pavėsiu ir kompanija. Pamažu pas ją apsigyvenau, labai tenai patiko.
  Ruduo derliaus metas. Prinokinai obuolių. Kurie ne ant žemės, bet man į širdį krito, tat skristi sunku tapo. Dažnai, pakilt nebegaliu. Mano pasaulių jungtį sunaikino, lyg pamažu užverdami visus kelius iš manęs į pasaulį. Dabar tikiuos pagalbos man širdį išvalyti, kad tapčiau vėl gyva obels dvasia, tariančia garsiai "bzzzz...."
Tai ką, ir ką? Negi ir vėl? Taip!.. aš vėl skrendu, aš vėl aukštai!! Aš vėl zyziu, ir zysiu tik Tau, tik sau, tik Mums…

visi šaiposi iš mano dieniaus:( ką aš kaltas, kad jis be viršelio a?:P

liepė pasikeist įrašą:)

vakaras, kai valgomi pusryčiai, rytas kai laimės neklausoma, diena kai jos lauki!

och;)

ech.

šiandien aš supratau, kad gyvenime, reikia džiaugtis viskuo: sunkumais, problemomis, pasisekimais, butinai meile... žinojau tai ir vakar, ir užvakar, ir užužvakar, ir kasdien vis labiau suprantu, kas yra gyvenimo laimė...