|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
***Aš taip vat sėdžiu ir galvoju, kiek laiko liko iki tos minutės, kada jos ašaros ir mano kraujas lyg vienas galingas sutvėrimas riedės žemyn: pirmiausia skruostais, rakom, kol žemėn lašai nebylūs susigers.
*** ar kada nors verkei, nes jauteisi per daug vienišas? Tada atrodė likai tik tu, tavo geriausias draugas, nors šaltas kaip metalas, bet draugas ir neapsakomas skausmas. Ar tada klykiai jog nebenori gyvent? Ar bandei išrėkt jog nenori tapti tokiu žmogumi, kurio pats bodėjais, o gal prašei dar leist gyvent? Tačiau niekas negirdėjo, tu sėdėjai vienišas, tamsiame kambaryje, kuris buvo absoliučiai tuščias. Kažkas pradėjo dainuot, tave aplankė ramybė...Tu nesikraustai iš proto, tavo gyvenimas kraustosi, bet tau nesvarbu. Šaltis jau tavo viduj, tyliai tave liečia, bando pasiimt....o tu verki...ramybė...ramybė...ramybė...saldu...
***Tu eini ištuštėjusia gatve, kelią tau apšviečia tik seni gatvės žibintai. Kas dabar dedas tavy? Ramybė? Skausmas? Gėris? Pyktis? Kas? Noras gyvent ar noras numirt?
Tu galvoji jog praeitis jau senai palikta ten kur ir yra jos vieta. Tačiau taip negalvoja ji. Įsiveržus vėl į tavo dabartį, gyvenimą. Išlėto vėl ima žlugdyti. Mes rašom kūrinius, juose daiktams duodam vardus, negyvus padarus įkūnijam. Mes rašom apie save ar apie kitus. Bet kas atsitinka kai kūrinys tampa realybę, kai parašai savo ateitį? Ir tik tada supranti, Dieve aš mirsiu...O gal mirs kažkas manyje? Parkas...ramybė...jokių žodžių tik skausmas, fantazija maišos su realybe. Prisiminimai. Lenda į galvą. Verkt? Nori verkt? Ne, negalima. Niekas neturi jų matyt. Ir jeigu rytoj manęs nebebus, žinok jog aš esu šalia. Mano dvasia yra šalia. Aš laisva. Pagaliau. Tai ko taip ilgai laukiau... ***[i]Tu eini ištuštėjusia gatve, kelią tau apšviečia tik seni gatvės žibintai. Kas dabar dedas tavy? Ramybė? Skausmas? Gėris? Pyktis? Kas? Noras gyvent ar noras numirt?
Tu galvoji jog praeitis jau senai palikta ten kur ir yra jos vieta. Tačiau taip negalvoja ji. Įsiveržus vėl į tavo dabartį, gyvenimą. Išlėto vėl ima žlugdyti. Mes rašom kūrinius, juose daiktams duodam vardus, negyvus padarus įkūnijam. Mes rašom apie save ar apie kitus. Bet kas atsitinka kai kūrinys tampa realybę, kai parašai savo ateitį? Ir tik tada supranti, Dieve aš mirsiu...O gal mirs kažkas manyje? Parkas...ramybė...jokių žodžių tik skausmas, fantazija maišos su realybe. Prisiminimai. Lenda į galvą. Verkt? Nori verkt? Ne, negalima. Niekas neturi jų matyt. Ir jeigu rytoj manęs nebebus, žinok jog aš esu šalia. Mano dvasia yra šalia. Aš laisva. Pagaliau. Tai ko taip ilgai laukiau...[/'i] ***There was a time when I thought of you
There was a time when you thought of me Look in my eyes and say you love me Look in my eyes and say you want me Theres another word for love Theres another word of course Im just more than you can see obviously I am just more... Its too late to look beyond Its too late to darn my socks I left my shoes left you behind Ran barefooted through the crowd yeah Theres another word for love Theres another word of course Im just more than you can see obviously Šiandieninę mano nuotaiką galima būtų suprast tik paklausius šios dainos... Nori mane pažinti? Skaityk mano kūrinius ir niekakada nepamiršk jog ten tik kūryba... ***Norėtusi parašyt kažką gražaus ir šilto, kad kitas skaitydamas čia matytų kažką daugiau,nei tik juodas raides. Ir kodėl mes tokie žmonės esam? Kodėl nesugebam matyti? Mes tik žiūrim savo "protingom" akim ir visiškai nieko nesuprasdami ir nejausdami prikuriam tiek, jog viskam sprogus, tavo pasaulis sporgsta kartu...
*** Padėsiu vieną juodą tašką,
Su juo kartu nustos pasaulis suktis Padėsiu vieną mažą tašką, Kad tu suprastum- jau pabaiga. Ir nėra nieko, kas buvo ar yra... Tik tai juoda juoda ateitis... ***Pagaliau ir vėl turiu savo kompiuterį, kuriame nerasta garso, jis keistai burzgia ir yra visiškai tuščias...kažkaip baisu kad visi mano kūriniai dingo...viskas ką buvau pradėjus rašyt..viskas ką kažkada parašiau...ko nespėjau išsaugot...žiauru...dar žairiau kad visa mano muzikytė prapuolė kartu...tai ką taip saugojau ir mylėjau...ech...bus pamoka jog reik išsisaugot diskuose...
kaip aš čia visų pasiilgau:) *** prisiminus jog rytoj- į mokyklą susisuko man protelis... ir linksniuot smagiai pradėjau:)
pažiūrėsim ką žmonės pasakys.... |
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |