Mielas dienorašti,

..šūdas, norėjau parašyti kažką labai gražaus ir gero, ale pamiršau, ką.

Mielas dienorašti,

šiandien oras visai nieko, kaip žiemai, bet labai nekoks kaip pavasariui.

Beje, mielas dienorašti,

kokis, atsiprašant, labai negeras oras, ar ne? Argi tai vasara?

Grįžau. Pasiilgot manęs?
Aš jūsų irgi ne. :)

Mielas dienorašti,

per savaitgalį nė vieno floodo vieneto iš Leksandro-Vismanto. Jau vien dėl to savaitgalis buvo geras.

Mielas dienorašti,

kuo labiau įsiskaitau į rašyką, tuo labiau įsitikinu savo amoraliu nenormalumu: jau nebepamenu kada turėjau rimtesnę depresiją, kuri truktų ilgiau nei pagirios, nenutiko nelaiminga meilė, visiškai nesinori (ir niekada nesinorėjo) nusižudyti, ir man tiesiog nepadoriai patinka mano gyvenimas.
Dabar bijau, kad manes neuždarytų ir neišgydytų. :(

Mielas dienorašti,

eilinį kartą įsitikinau, kad sportas yra labai sunkus fizinis darbas. O žmonės, vietoj to, kad reikalautų už jį atlyginimo, patys moka nerealius pinigus už teisę į mirtiną nuovargį, raumenų skausmą ir prakaito smarvę. Kaip nelogiška.

Mielas dienorašti,

pastaruoju metu vėl puola nemiga. Gal reiks parsivežti iš tėvų kuriuos nors lietuvių literatūros klasikus. Mokykloje, pamenu, suveikdavo.

Mielas dienorašti,

rašytojų svetainė turi ir teigiamą poveikį, pvz., priverčia atmintį dirbti. Kad ir šiandien, perskaičius kelis seilėraščius, išplaukė visų jų idealus apibendrinimas, tokia eilutė iš senos dainelės:

"Mūsų meilė nerūdija,
nepelija, nekirmija,
ir nepūva, ir nesmirda,
mūsų meilė amžina!"

Mielas dienorašti,

jau kelintą dieną aplinkui smirda degėsiais. Jau susitaikiau su šizofrenija, bet pasirodė -- durpynai dega. Fui kaip banalu.