Tiesa yra kaip poezija. Dauguma žmonių nekenčia poezijos.

Kartą pacientas pas Vikutę lankės
Vos tik ją pamatė padai ėmė degti
Jis užsinorėjo ją karštai bučiuoti
Ir nieko nelaukęs siekė kontaktuoti

Tik Vikutė laužės numeriuką slėpė
Teko jam mokėti, pas vedėją bėgti.
Ir suskambo garsiai kartą telefonas.
Susitikti kvietė nuostabus jo tonas.

Ji neatsilaikė ir prie jūros ėjo
Basomis per smėlį pėdos susiliejo.
Pacientas drąsiai puolė ją bučiuoti,
Skuosti išsigandus tik Vikutė moka.

Stovi nusiminęs prie pušies vaikinas
Nepalankiai kelią kloja jam likimas.

Aš turiu bratyšką
Tvirtą ir kovinį.
Nugalės jis ringe
Net žvėrį laukinį.

Moka jis boksuotis
Ir pasmaugti tyliai
Narve išdrąskytų
Bet kurį vaikiną.

Štai ponas Ramūnas-
Tikras pagyrūnas.
Paėmęs gitarą,
Gros jis "Ilgą kelią".

Tobulas vaikinas,
Skolų prisiėmęs,
Skelbsim jam bankrotą.
Šoksime fokstrotą.

Skatiną Vikutę eiti pas Bobutę,
Imti paskolytę ir augint mergytę.
Tik šita panelė jau nebe kvailelė.
Pasisukus dykiai vizgins uodegytę.

Pamojuos rankelė
Eik namo berneli.

Mėgstu kurti laužus,
Nors ilgai aš laužaus.
Gaisrinę iškvietus,
Povilas atlėktų.
Tik deja jis šaltas,
Ir nieko nelaukęs,
Vandenį ant laužo,
Ir esu ataušus..

Kaip man jį uždegti,
Aistroje sudegti?
Jeigu šis vaikinas,
Metų nuobodyla.

Pamylėt karštai žadėjai
Nuotraukytes siuntinėjai
Meilę man prisiekinėjai
Bet gyvai net nešnekėjom.

Gėlių puokštę tu davei
Tik ją įteikė draugai
Pasislėpus po stiklu
Oro bučinius siunčiu.

Nesudegsim aistroje
Nors draugaujam kaip pora
Visa kitą nesvarbu,
Šiuolaikiniai mes abu.

Pasakyti negaliu
Netgi kuo esi vardu
Paso tavo nemačiau
Tik eparašą siunčiau

Dokumentuose aš tau
Jau seniai žmona tapau
Ir visiems linksmai sakau
Vyrą virtualų aš pabučiavau.

Vienetanuliai valdovai
Leido mums gyventi
Begalinėj erdvėje
Ir niekad nepasenti.

Ei negerk mažuti mano,
Tu ne alkoholikas.
Esi juk darboholikas!
Miklink savo pirštukus,
Spausdink naujus tekstukus.
Nerašyk žinutės šios-
Nenorėčiau trint ir jos.
Būk gerutis paskubėk,
Kol nesėdai eik judėt!

Štai koks aktorius nerimtas
Pabijojęs neatslinko
Dar nereiškia, kad diena
Neįkąs jam kaip žiema

Ištipenęs iš po kampo
Veltiniuota barzdele
Sako labas duok man centų
Ir vėl sliūkina šalia

O gražuole, kur eini,
Kaip tave vadinti?
Atsakydama šypsniu
Gal gana vaidinti?

Kraujo tėkmė venomis sonata groja-
O aš šiandien užrašiau tik smuiko raktą.
Nors turiu 2 gitaras, grot nemoku nei viena.

Tavo nosis kaip Pinokio
Tik raudona ji be proto
Kur saldainiai , kur gelytes
Cukraus pudra tik mergytems

Eik geriau tu pas Alisa
Ir ikvepk giliau benzino
Nebijok nesvils kaip blynas
Tavo melas juk ledinis