Žaidi gyvenimą spalvinimo knygelėje, kur esminė taisyklių - neperžengti ribos, už kurios per daug vietos interpretacijoms arba per mažai tau. Bijai, jog nederės spalvos, todėl turi tik vieno - mėlyno - atspalvio pieštukus, turbūt todėl, nes ši spalva patinka 40 - čiai procentų žmonių. Tik tavo knygelė niekam nerūpi. Niekas jos nevarto. O tu, visą ją nuspalvinęs, griebiesi kitos, kurioje dar nebuvai įžengęs. Paradoksalu, nes net kai nepalieki balto paveikslo lopinėlio, ji vis dar tuščia. Gal net tuštesnė, nei buvo prieš tai.

Grįžtu iš parduotuvės, susitinku kaimynę iš daugiabučio, kuriam gyvenu. Sako spindėdama visa: ,,nebematau, kad tavo antra pusė ateitų - tai gal pagaliau nebe kartu? '' Rimtai... ,,pagaliau''? Keistas fenomenas, kai visiškai svetimi žmonės džiaugiasi, kad gal jau ,,pagaliau'' asmeninis gyvenimas nesiseka. Nusišypsau ir sakau jai: ,,tai mažai matote, Zitute. Iki!'' Nusisuku ir lipu link savo buto. 

Šarvuočiai per mano krūtinę.
(Nagai, iki kraujo susmigę - tik plunksnos.)
Pasauliai galvoj garsiakalbiais klykia,
O sielai atrodo ir dausos per sunkios.

Nusaldintos garsenybių gyvenimo metamorfozės sekmės kokone netinka televizoriams. Sedi tada ant sofos mokyklos nebaigę alaus megėjai ir laukia staiga virš galvos atsiversiančio dangiškosios šviesos skliauto, iš kurio pasibers šlovė, turtai, neišsenkanti energija, jaunystė ir raumenys. Tiek tenori 10 ha sklype neišsitenkantis ego ir degtukų dėžutėje pasiklydusios smegenys. Baisu kažkaip, nes savo dėžutėj išvis nieko neradau...