Pabėgau iš proto

Mano dievas yra kūryba. Nekuriantis ir kūrybos nevertinantis žmogus - bedievis. Panašiai kaip krikščionims pagonys, kai Mindaugas krikštijosi.
- Kodėl taip radikaliai?, - nepaklausit jūs, todėl paklausiu aš pati savęs.
- Nes tokie įsitikinimai (kaip ir su kiekvienu dievu), o kai įsitikini tai labai sunku išsitikinti, - atsakysiu sau ir nuspręsiu, kad toks atsakymas manęs netenkina.
Kuriantys žmonės truputį dievai - Olimpas. Kai kurie tai puikiai supranta ir puikuojasi, kiti kuklūs, nes taip geresnis PR. Viduj jūs puikiai žinot, kiek tas kuklumas nuoširdus, kai esi truputį dievas. O aš tik dievobaimingas žmogus, kuris meldžiasi ir bijo niekad nepamatyti apvaizdos. Olimpas man atrodo nepasiekiamas. Jie, titanai, taip ten visi sąveikauja, jiems taip gerai pavyksta, nereik jiems žmonių… O aš tik laukiu Prometėjo, bet jam tikriausiai vapše pochui tą ugnį man nešti. Kas blet nori amžinai kentėti už ugnį? Ką jam psichoterapeutė pasakytų? Jei būčiau ta, kuriai ugnis turi būti pristatyta, tai gyventume aklinoj tamsoj ir sužvarbę.

Tas laikas, kai Orionas bledžia į langą ir prižiūri mano rūpestį dėl karo.

1. Nespėta į liftą, klaustrofobijos malonumai, bukasnukis krokodilas įsikibo į koją, kilo noras jam įkąsti į galvą ar išdurti akį.

2. Reika pasikeisti patalus.

3. Guliu ant krūtinės žmogui, kuris tyli. Esu jam pavojus. Jį įkiša į narvą italų mafija. Kvepia mirtimi. Einu į palėpę visų sušaudyti. Duodu žinią: "pasinaudok savo alpinizmo gebėjimais", tarsi tai padės išlikti.
Ne sapne kalba ir tam nėra lygių:
"Slow" to arrive in Lithuania.
You somehow always manage to get involved.
As for my birthday, no sweat, they are not so rare.

Ar gali būti, kad įsimylėjau labai daug? Manęs neapleidžia mintis, kad šis jausmas egzistuoja be laiko. Jis energijos pavidalu yra išsiųstas į kosmosą, nepriklausomai ar tik prasidėjo, ar jau baigėsi - tiesiog būna.

Tokio pojūčio receptas:
-Šovusi į galvą mintis, kad seni pažįstami turbūt gali būti nauji pažįstami su daugiau istorijų.
-Pokalbio lengvumas nepriklausomai nuo amžiaus, paros meto ir blaivumo lygio.
-Kartu pamatytos šukos 5 kartus. Savaime suprantama tai tapo neaišku kokiu ženklu.
-Po pirmo pasivaikščiojimo, antras pasivaikščiojimas, nes kam liautis, jei nesinori.
-Perdėtas atvirumas, nužudęs romantiką ir padvigubinęs imtymumą.
-Suskaičiuotas 61 laiptas ir sprendimas bučiuotis.
-Svetimo kūno priėmimas kaip savo tik dar truputį labiau nei savo.
-Paukščių elgsenos stebėjimas paryčiais.
-Paslaptėlė tarp žmonių, periferiniu matymu smalsaujant, ką daro ar kalba dabar.
-Baisus susijaudinimas ir didelė pagunda vėl likus dviese. Besočiai.
-Sprendimas neskubėti ir absoliutus jo nesilaikymas.
-Išpuolęs gimtadienis ir tokios dovanos, kokių žmogui reikia - sukurtos.
-Noras ir intensija lepinti maistu.
-Susitvardymas, kuris pastūmėjo į fiasko.
-Komplikacijos įtraukiant dar vieną žmogų.
-Savivertės atgavimo pasivaikščiojimaa 4: 30.
-Miegas bučiuojant ir saugant nugaras.
-Suvokimas, kad kiaušiniai iškart iš šaldytuvo verdančiame vandenyje skyla, tai kodėl verdančiame vandenyje mums turėtų būti komfortas..?
-Striksėjimas vaikišku džiugiu žingsneliu.
-Noras apdovanoti žmogų saldainiais, stebint kaip jis bendrauja su atsitiktiniais sutiktaisiais ir godus valgymas kartu.
-Stuktelėjęs nuovargis ir ieškojimas manyje minusų, kad būtų galima save pateisinti.
-Lyg ir ašarų valymasis traukinio bilietu.
-Liūdesys, kad sukeliu žmonėms jausmą, kad jie arba neverti manęs, arba man per geri.
-Su manim būti matyt destrukcija.
-Po manęs susigrąžinamas imtymumo jausmas.

Todėl rašau skelbimą tiems, kam receptas tiktų ir gyvenime trūksta paskutinio išsilakstymo.


DĖMESIO!

Grąžinu imtymumą į žmonių gyvenimus. Kai paslaugos suteiktos, tyliai pasišalinu ir palieku jus su trupučiu kaltės jausmo, bet aiškesne trajektorija.

Skambinti vienas vienas ne du.

Gyvenu bute, kuriame grindys taip girgžda, kad vaikštant skirtinguose kambariuose sunku susikalbėti, net ir smarkiai pakėlus balsą. Iš tualeto į vonią ir virtuvę yra iškirsti langeliai. Svarsčiau gal čia senovinės ventiliacijos sumetimais. Langai žinoma senoki, vėjas kai kuriais vakarais kedena kambarinių gėlių lapus. Dar yra keistas kambariukas prieš įeinant į koridorių, kuriame tvyro seno žmogaus kvapas, o ant aukštų lubų koridoriuje ir virtuvėje įrengtas spintelių tinklas. Nenustebčiau, jei ten būtų kas nors slepiama. Reiktų tiek drąsos, kiek vienam žmogui neužtektų, kad lįstum į tuos labirintus.
  Nepaisant visų šių buto ypatumų, esu jį įsimylėjus, nes čia taip pat yra rozetės ant lubų (tie raštai aplink lempą), durys kaip dvare - atsiveria ties viduriu į abi puses. O svarbiausia, kur kitur, jei ne čia kaimynas griežtų smuikeliu.
  Kurį laiką girdėjau griežimą, tikrai netobulą (matyt mokėsi), bet negalėjau suprasti, ar garsas sklinda iš viršaus, ar iš kažkurios pusės.
Kartą sutikau kaimyną senuką laiptinėje, o jis nešėsi muzikos instrumento dėklą, kuris, mano suvokimu, buvo smuiko dėklas. Nors didžioji paslaptis buvo išaiškinta ir dabar jau nebereikėjo spėlioti, kas yra mokinys, tas griežimas nepasidarė nei kiek mažiau įdomus. Dabar tik žinau prie kurios rozetės (normalios, sienoje) glausti ausį, kad geriau girdėčiau. Jau pramoko. Gražiai groja. Kartais metu darbus ir klausau tamsoje ir tyoje.
  Taip ir šįvkar klausiau ir bandžiau įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti jo bute. Žinau, kad senelis turi senelę. Gal ji sėdi su taure vyno ant seno fotelio ir klauso, kaip jos vyras griežia jai smuiku. Nostalgiškai žiūri į jį ir galvoja apie visus tuos metus, kuriuos nugyveno galvodama, kad viskas buvo geriau anksčiau, ne dabar. Ir tik po kelių metų supras, ką išgyvena šiuo metu, kokį neapsakomą džiaugsmą jaučia.
  Norėjau, kad taip ir būtų, norėjau būti liudininke ir pradėjau galvoti apie tuos šnipinėjimo paveikslus, kuriuos matydavau senuose filmuose. Norėjau būti akis portrete. Net apsvarsčiau, ar turėčiau galimybę išsigręžti skylę sienoje. Pavydėjau savo vienatvės oazėje dykumos viduryje.
  Tada smuikelis nutilo - koncertas baigėsi, o aš pagalvojau, kad gal išgręžčiau skylę į kokios sekcijos su taurėm nugarinę dalį ir net ir tiek padarius negalėčiau nieko matyti. O blogiausia, jei senelis griežia vienas virtuvėje, prie neplautų indų krūvos, kur tvyro senų žmonių kvapas, kuris ateina į keistą kambariuką mano namuose, o jo moteris pyksta, kad taip vėlai koncertuojama ir negali užmigti kitame kambaryje. Ji nori ne ploti, o tyliai sako: 'pagaliau'. Gerai, viską sugadinau, einu užsiimti savo reikalais.