Prometėjas ugnies neatnešė

Mano dievas yra kūryba. Nekuriantis ir kūrybos nevertinantis žmogus - bedievis. Panašiai kaip krikščionims pagonys, kai Mindaugas krikštijosi.
- Kodėl taip radikaliai?, - nepaklausit jūs, todėl paklausiu aš pati savęs.
- Nes tokie įsitikinimai (kaip ir su kiekvienu dievu), o kai įsitikini tai labai sunku išsitikinti, - atsakysiu sau ir nuspręsiu, kad toks atsakymas manęs netenkina.
Kuriantys žmonės truputį dievai - Olimpas. Kai kurie tai puikiai supranta ir puikuojasi, kiti kuklūs, nes taip geresnis PR. Viduj jūs puikiai žinot, kiek tas kuklumas nuoširdus, kai esi truputį dievas. O aš tik dievobaimingas žmogus, kuris meldžiasi ir bijo niekad nepamatyti apvaizdos. Olimpas man atrodo nepasiekiamas. Jie, titanai, taip ten visi sąveikauja, jiems taip gerai pavyksta, nereik jiems žmonių… O aš tik laukiu Prometėjo, bet jam tikriausiai vapše pochui tą ugnį man nešti. Kas blet nori amžinai kentėti už ugnį? Ką jam psichoterapeutė pasakytų? Jei būčiau ta, kuriai ugnis turi būti pristatyta, tai gyventume aklinoj tamsoj ir sužvarbę.