PALUNDRA.
Mane nori UŽ BET KĄ blokuoti.
Nesutinku su Anos bloku ir nesutiksiu.
Nesutinku su įspėjimu ir nesutiksiu.
Ar už nuomonę -blokuojama?
Kur parašyta?

Rašykui reiktų Maidano

Nebijau būti jautri ir pažeidžiama,kaip to bijo  daugelis. Nebijau rodyti savo silpnybių- esu tokia, kokia esu ir tiek..
Tyčiokitės, nervinkite, mėgaukitės.
Mankurtų palikuonys, puotaukite.
Bet man jūsų gaila - taigi vėl silpnybė.

Kažkada ištapydavau sielos štrichą - eilėraštį - ir padvelkdavo graudulinga gaiva , relakcijos skraiste sėdėjau apsigobusi.
Pažįstami prašė skaityti ir kartais ...raudodavo. Bet po to šypsojosi lyg po nuplaunančio vidaus dulkes lietaus.
O paskui atėjau į rašyką. Besieliai žmonės ėmė keikti manąjį lietų ir rodyti į staiga atsiradusias purvo balas - jie taip matė ir norėjo, kad visi matytų tik tokį lietų. Ėmė trukti dažų spalvinti lašelius, štrihuoti dangų. Žinojau - jie vėl matys tik rudas balas...
Dabar vaikštau, nešdamasi tiek daug tapymo priedų, jog braška sielos dėžutė - netelpa. Nešu,nes nenoriu, kad mane kaltintų,jog tik purvyną palieku.
O kažkada, prieš dešimt metų....

Nesirašo eilės, nesišypso,
Nebesiverkia lietingais vakarais,
Nebeieškau meilės vakarykštės,
O nauja vargu ar beateis.
Nusibodo rūpesčiais kamuotis –
Pašto ženklui trūksta pinigų.
Ir galiu bet kam jau atsiduoti –
Man nebus nei šlykštu, nei koktu.
Nesirašo eilės, nesirašo,
Nesilieja tyliai vakarais.
Nesiprašo, į svečius nieks nesiprašo,
Ir draugai šnekėtis neateis.
Nesinori ir nesigalvoja –
Tik ką privalai, tą atlieki,
O gal man todėl nesisvajoja,
Kad aplink atodūsiai vieni?..

Nea.Čia pilna gėjų - va pagaliau suvokiau.

Arūnas Peškaitis
Neatsitiko nieko. Tiktai debesys pritilo
pavasariais pavakariais žolėtais. Lijo.
Ir nekalbėti buvo metas, žaizdos gilios.
Atėjo tie, kurių nelaukei . Sveikata pašlijo.

Supratai: senatvė ne iš tavo metų,
iš nemeilės susikrauna. Ašaros nudžius,
jų kaina nebrangi lyg popso natos.
Jaunėjam vis, kol turime savus gardžius

kvapnius valgius. Už tilto, kavinėje pigioj
mes atgailaujam. Kad nesugrįžom,
kad nelaukėm kino. O prietemoj tylioj
mus Viešpats laimina savuoju kryžium.

Už mūsų beprotystę, nerimą ir juoką.
Taip mus su Savimi iš naujo tuokia.
Jis nemačiom neskubiai meilės moko.
Neprarasti - tik kviečiami viltin lyg šokiui.

Tas pavasaris tai bele kas, zinokit.

Ištylėjimais


Mano dideli vaike , žinok
Nebijau nebūties -
Tik bijau tavo sukrėsto žvilgsnio
Tavo buko tylėjimo ,
Pykčio bejėgio išskrosto .
Visada su kalte
Kažkokiais nedavimais, davimais,
Per greitu išėjimo  kasdieniško tempo greičiu -
Lyg dar būčiau tokia, kiek buity užmirštoj reikalinga,
Lyg dar  stengčiausi dėtis  mažytės pilies  vaiduokliu.
Mano mylimas „aš“ -
Gera just tavo rūpestį  paiką.
Nors žinau, kad kalbėti mums nėra  seniai apie ką

Mano dideli vaike , žinok
Nebijau nebūties -
Tik bijau tavo sukrėsto žvilgsnio
Tavo buko tylėjimo ,
Pykčio bejėgio išskrosto .
Visada su kalte
Kažkokiais nedavimais, davimais,
Per greitu išėjimo  kasdieniško tempo greičiu -
Lyg dar būčiau tokia, kiek buity užmirštoj reikalinga,
Lyg dar  stengčiausi dėtis  mažytės pilies  vaiduokliu.
Mano mylimas „aš“ -
Gera just tavo rūpestį  paiką.
Nors žinau, kad kalbėti mums nėra jau seniai apie ką