ash tikiu..wiskas bus gerai..ash tuo tikiu..juk tajp?..ash tkiu..negali buti kitaip..neturi guti kitajp..ash tikiu..ash tikiu nieko nenutix..ash tikiu..ash skambinsiu, shnekesim...tikiu..tu grishi..swejka ir tau nieko neatsitix! ash tikiu...
tikek ir tu!
prashau...
tu tiki?
tikekit wisi...
wiskas bus gerai...wiskas bus gerai. ash tikiu...nebewiltis tikejimas...jis i toki nepawirs..juo ash netikiu. beprotishkai kvailaitikiu..nezhinau kur tai nuwes..ne..apie kitka negaliu pagalwoti..tai[ nebus..ash wistiek tikiu, nors nebezhinau..
mintyse chaosas...manyje irgi.
(grejt praejs diena..grejchiau tegul ejna, ejk!)
"Atmintyje aidi zhingsniaj
Koridoriumi, kurio nepraejome,
Link duru, kuriu neatwereme,
I rozhyna.
Ir mano zhodzhiaj
Taip aidi tawy,
Bet kam
Liesti dulkes ant rozhes zhiedlapiu..."
(T.S.Eliotas)
* Lietus *
Lyja...
Taip gaiviai, tyliai lyja...
Krenta lašai - visi kaip vienas,
Vienas - kaip visi...
Jie kaip ir mes -
Jie turi tikslą:
Nukrist, ištikšt, išnykt...
Pakelyje - visi kaip vienas,
Ant žemės - viename visi:
Tik didelė, šalta bala
Į kurią tu ką tik įlipai.
Ir pamatei - jų nebėra po vieną,
Visi jie vienuma:
Šalta, šlapia bala.
Gajla nezhinau nej kieno chia ejles...bet uzh mano languo tajpogi krenta lashaj - lyja..
"o shi wakara.. tajp rudenishka,"- skwerbias rudenio pasiilgus mintis..
labanakt, mano dzhiaugsme...
..Kam swajoti? Juk svajone, plazdanchia Vilties debesy, ir vis artejanchia, netiketai, ish pirmo zhwilgsnio pasirodzhiusi maloni {ne}drauge Realybe nusiwes i wiliojanchia, weliau sunajkinanchia tikrowes shwiesa.. Kas minute, griuwa plytele po plytos, ilgaj kurto su newilties paluzhusiom shakutem, bet ish naujo rukstanchiu dumu, dwelkusiu noru gywenti, sulipdyta "swajokle pilis"..
PARAFRAZĖ
Už slenksčio naktis ilga.
Ir krūpteli, kai pamąstai -
Tenai - sapnai…
Įbridęs tu juose matai,
Kaip drasko sielą atmintis,
Bet tam naktis…
Pro durų staktą įžvelgi akis,
Čia žibančias, čia juodas kaip anglis,
Bet tam sapnai…
Už slenksčio žvaigždės danguje,
O tu mąstai, kur tau geriau -
Ar kur sapnai?
Ar čia, kur tu save matai?
(Vladas Jura Vaitkevicius)
Gimė žmogus. Augo, mokėsi, dirbo. Truputį rūkė, truputį gėrė, truputį mylėjo. Vis kažko laukė ir tikėjosi. Staiga pas jį atėjo mirties angelas. ‘‘Na, eime su manim, - pasakė jis. ‘‘Kaip? – sudejavo žmogus. – Juk aš dar negyvenau.‘‘ – ‘‘O ką tu veikei?‘‘ – paklausė mirties angelas. – ‘‘Aš, - atsakė žmogus. – augau, mokiausi, dirbau, truputį rūkiau, truputį gėriau, truputį mylėjau. Vis kažko laukiau ir tikėjausi... – ‘‘Tai ir buvo gyvenimas‘‘ – atsakė mirties angelas ir nusitempė žmogų...
"zhmoguj rejkia zhmogaus...Bijodami wienatwes, mes ieshkome sau poros...ieshkome draugu..werzhiames i shurmuli.." Nera nieko skaudzhiau, kajp suzhinoti, kad wisdelto tu buwaj niekas to zhmogaus akyse..uzhmirshta wisi, ir geraj jej ish niekur nieko atsiranda zhmogus, kuris priwerchia wel tiket, kabintis uzh jo..nors beiwltishkaj skaudu pazhwelgt i tuos kuriems tu nerejkalingas..o kam? niekam..lieka ishmokt dzhiagtis tokiajs draugajs kurie tikraj tawes neishduos:)
Man uzhteko wisko, nes nieko nenorejau..
Kokia gamta! obels zhiedaj..tajp ir nepamachiau, kada jie spejo isisklejst, o juk praejo tik sawajte..wisaj ne tas pats stebeti besisklejdzhianchius pumpurus tik pro atitrauktu uzhuolajdu tarpeli.