bobos ragina drasiau isilieti i kolektyva, siulo antraplani vaidmeni kino skyriaus vedejos 70 mecio baliukyje.
ok, bet kaip as ten isiliesiu, jeigu as  pati sau geros chebros nesudarau

zie mazai.
p.s. ugningos bet ko manifestacijos is tikruju yra tik nuomone ir vel gi -  ego puota, jeigu jau taip. prisirisimas prie kazko. realiai visa yra tustuma, kurioje net jarry absente virti kotletai ir vonioje reprodukuojanti D. yra lygus niekas, sudelis. tik kiekvienas sau po sau gimininga issigriebiam ir ji adoruojame.
" Ir Viskas tik silpnumo ishraishka <...> tavo lasteliu darinys tai tokia pragmatizmo ir egoizmo ishraishka", O ne silpnumas
ir ar ne ego yra parintis, kad va neparase i gmail; prisiristi prie salikelio, valgyti kiauliena kas diena, nes uta ta skanumelis?absoliuciai viskas viskas yra ego ir tai  normalu, pameni, pati sakei "mes ne tibetieciai, o aistru kaliniai", gi zemiskus kunus turime. ir net tokios blaivios galvos, tokios kaip musu (kur blaivus protas kaip geriausia laika isdresuota), tipo VIP galvos, haha, suvokiancios, kad va ten yra ego, o ten yra nereikalinga parke ir emocija, vis vien parinasi, nes turim rura, krauja, jusles - nuo jauno iki seno, mielas Gautama.

ne i tema kiek, bet
KATZ!

prie upes atejo baltas vilksunis - minutele pagalvojau, kad cemodanas.

taip, spiders from mars, bet tada buvo vasario galas.
niekas nesikeicia, bet pasiklausius manes atrodytu, kad stai, buvo pasaulio pabaiga, o dabar jis stai per 9 minutes atgime, lyg karuciu atvaziavo. as esu savo emociju, planetu issidestymo ir nuotaiku marionete - stai kur paslaptis.
mano kolege, su kuria dalinames vienu stalu, is valdisko telefono skambino savo draugei Z. ir geras 40m min. kalbejo apie mamu mokykleles, gimdymus vonioje, "ar jau pasibaige tavo depresijos", "koki varda vaikiukui isrinkot", o nuo veido nedingo palaimingai pakyletas zvilgsnis, lyg aplietas kondencuotu pienu. koldege D. rengiasi rudenio spalvos rubais, musu kabinete kabo jos daugiavaikes seimos piesinukai, ant radiatoriaus laikas nuo laiko dziovina paralonines parso galvas - rusyje veda leliu bureli.
staiga isiverzusi direktore isplese is D. rageli :"kokios cia labdaros? i teatro skyriu visa valanda negalima prisiskambinti". D.veidas neapsiniauke, graziai atsisveikinusi su "vaikiukui vardo dar neisrinkusia" Z. ir atsisedus suktelejo uz sienos dirbanciai A., kad Z. penkta vaikuti pasigimde.
A: namie?
D.: tai zinoma! pajuto saremius, nuejo i vonia ir pagimde. tik paprase, kad vyras nukirptu virkstele. oj ta Z. tubut kazkur toks harmoningas zmogus, kad taip lengvai jai tas vaikutis atejo.

p.s.
Kadangi su D.dalinames kompu, aptikau, kad lankosi sapnu aiskintoju puslapiuose, nespjauna ir i www.anastasija.ru, ar kaip ten. nuolat valgo obboulius, lanko baseina, vasara vaziuoja i mamu stovykleles


_____________
gal as turiu bedu, bet tokie buitiniai mamyciu pokalbiai manyje sukelia vemala. kam tiek deminutyvu ir buities. as nezinau. pvz., su svetlana ryzakova kalbetumes kitaip. as jai paskambinciau is setono buiveines, austeja: negaliu, vaikas lenda jau, bet labai tingiu gimdyti, dabar Parapatakis (vyro vardas) parnese naujo amfo,ble kaip kvepia. pala, susikisu vaika ir einu, persuk veliau, ok?
as: ok. as tai savo vaikisciui jau isrinkau varda - Liuciferis.
austeja: zeba! 666!
as:666, ciau.

"maisto jiems reikia nedaug. tačiau maitinti, kaip ir visus šunis, rekia 3 kartus per dieną tuo pačiu metu. pusryčiai - košė arba pienas, į kurį įmerkiama duonos:pietūs - sriuba ir truputis mėsos, duona; vakarienei - kaulai arba riekė duonos su sviestu.
suaugusį šunį reikia 2 kartus per dieną  išvesti pasivaikščioti (rytą 8-9 val. vakare 21-22 val.). žiemą, esant šalčiui, pasivaikščiojimas turi trukti ne ilgiau kaip 30 minučių. pasivaikščiojant jam reikia duoti uždavinius: atnešti pamėtytus daiktus, šokti per lazdą. šunį reikia kaip galint daugiau kalbinti.

p.s.
gražią šunų veislę išvedė vokietis L.Dobermanas XIX amžiuje. "

"Švyturys" ~ 1960 m.

„Mirties nėra“ – taip vadinasi pirmoji jos dalis. Idėja, aišku, ne nauja, tačiau autoriaus argumentacija neįprasta. Pasirodo, mirties nėra todėl, kad jau įvyko, ir kiekviename žmoguje egzistuoja vadinamasis vidinis negyvėlis, pamažu į savo rankas perimantis vis didesnę asmenybės dalį. Gyvenimas, pasak Antonovo, – ne kas kita kaip lavono, bręstančio viduje, išnešiojimo procesas, panašiai kaip vaisiaus gimdoje. Fizinė mirtis tampa paskutine vidinio negyvėlio aktualizacija ir tokiu būdu atstoja gimdymą. Gyvas žmogus, būdamas viso labo tik lavono embrionas, tėra žema ir nevisavertė būtybė.

Nuo sektos atsiradimo momento jos narių buitis buvo kruopščiai ritualizuota. Pasakojama, kad Antonovas negalėjo pakęsti, kai kas nors jo akivaizdoje agurkus iš stiklainio traukdavo pirštais, – jo manymu, daržovių negyvumas išniekinamas gyvojo prisilietimu. Darbas „Kasdienis stebuklas“, kuriame, kaip tikėtina, nagrinėjami šie klausimai, neišliko.


v.p.

dfghbvsadufg: vneik.

siandien korejietis Kino kviete i Administracini teisma, palaikyti jo moraliai, bet nu negaliu. taciau sirdyje as su juo, ne su wordu, prie kurio dar 6 valandas busiu, ble.

Borjomi

aTa